Santrauka:
su vardadieniu, mielosios!
Kvepia liepų medus, šviežia duona,
Tik gandrai po ražienas basi...
Atlaidai, atlaidai – švenčia Onos!
Po vyšnynus džiugus klegesys:
Lenktyniauja sparnuočiai ir žmonės –
Tamsios uogos svarina šakas,
Tas sunokusių vyšnių raudonis...
Kas gi jam atsispirtų? Kas?
Atgaivina, nurausvina lūpas,
Net veja jau raudonai žalia.
Šiandien Oninės! Ko gi tu klūpai?
Neberink, atsisėski šalia,
Pasidžiaukim, kad dar susitinkam,
Valgom duoną ir kvepia medus...
Kas pabiro, jau nebesurinksim –
Kitą liepą vėl Oninės bus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2020-07-28 20:56:04
tikras himnas Oninėms
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2020-07-28 09:35:49
Šventiškas, džiugus labai. Gražiai sueiliuota.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2020-07-27 16:27:16
Labai gražios eilės. Tegu džiaugiasi Onos. :)
Kas gi jam atsispirtų? Kas? - Ar gi jam atsispirtų dar kas?
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-07-27 14:58:31
Prasmingas ir nuotaikingas kūrinys.
Iki Oninių sunokdavo vyšnios, jau ir obuoliuką vieną kitą sutriaukšti, būdavo nupjaunami rugiai. Ne veltai buvo sakoma, kad Šv. Ona yra duonos ir visų vasaros gėrybių ponia.