Kvepia liepų medus, šviežia duona,
Tik gandrai po ražienas basi...
Atlaidai, atlaidai – švenčia Onos!
Po vyšnynus džiugus klegesys:
Lenktyniauja sparnuočiai ir žmonės –
Tamsios uogos svarina šakas,
Tas sunokusių vyšnių raudonis...
Kas gi jam atsispirtų? Kas?

Atgaivina, nurausvina lūpas,
Net veja jau raudonai žalia.
Šiandien Oninės! Ko gi tu klūpai?
Neberink, atsisėski šalia,
Pasidžiaukim, kad dar susitinkam,
Valgom duoną ir kvepia medus...
Kas pabiro, jau nebesurinksim –
Kitą liepą vėl Oninės bus.