Ak, širdie, tiek atlaikius kančių,
Ką paruošęs gyvenimas?
Ką lemtis pasiglemš?
Visatą ant savo delnų nešu,
O siela įkalinta kūne –
Paleidžiu, skrisk nemarioji –
Dulkės į smėlį, smėlis – manyje,
Ar trokštu kinkyti laiką
Į saulės didžiuosius ratus?
Ak, širdie, ko tikėjausi gauti?
Jausmų nevaldyk, išleisk
Savo paukštę skrajoti laisvai.
Aš maža, kad suprasčiau tave,
O pro delnus kriokliai
Į mano visatą čiurlena.
Paleidžiu, skrisk, nemarioji,
Kilk, mano fenikse,
O aš budėsiu savy...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2020-07-25 10:07:08
Žodžiai su gilia mintimi ir polėkiu.
Vartotojas (-a): Samara
Sukurta: 2020-07-24 23:17:17
Labai gilu...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-07-24 16:31:57
Tai prisilietimas prie filosofijos.
Gal nereikia skubėti paleisti to, kas negrįžta, o jeigu grįš, tai nežinia, kokioje formoje.