Tu netiki.
Ir aš taip pat.
Tačiau ir vėl į popierius rašau žinojimą nelengvą.
Ant stalo šaukštai Tau nepadėti
ir būsto durų man atverti niekuomet nereikia –
ir vis dėlto skalsus ir didelis esi,
VIDINI, Dievas vaikščioja su tavimi.

Žinau daugiau, negu kad akys mato;
iš už akiračių atklydę vaikščioja peizažai,
dažnai liečiu juos rankų nepakėlęs
ir ten, kažkur giliai,
aukščiau nei danguose,
pragysta vyturiai...

Tegu! Tegu!
Juolab, kad šiandien man
ir baltas titnagas į sielą gieda.
Juo išskobta data,
lydėjusi į dar baltesnį smėlį
motulę mano,
mamą mano...