18.Per smėlį į granitą įsispyrus...

  Būdavo, pritemsta, o aš  jau zuju po Naujininkus. Ir  kažin, kaip ilgai tai būtų tęsėsi, jeigu ne žinia, kad ji, Džaivild, atsiradusi. Buvo smagu, kad taip, bet kartu ir  liūdna, kad jau tokie riteriai, kaip aš, ne ką gali pagelbėti. Kiekvienam savas laikas su jo reljefu. Neužtrukus ir pats ją išgirdau iš interneto: 
  – Labas rytas, mano mylimas riteri Pranai. Užėjau pasilabinti ir pasakyti, kad...
  Tačiau jau ir tiek išgirdus supratau, kad mano kaip riterio gražiausi lūkesčiai supliuško – nereikalingas esu, kad galėčiau padėti. Nebent muziejui, nebent užkeltas  ant scenos vaidinimui, tikintis, kad kažkam tai galėtų būti įdomu, o anądien ir pats pripažinau, kad „atėjo laikas jau // ir Žmogui atsiverti“.
  Numanau, kad taip parašyta netgi gerokai anksčiau, o  pajausta dar anksčiau. Tai neišvengiama, kai rodai į save kaip AŠ ir supranti jį kaip žmogų. Kas suskaičiuos, kiek mūsų, gyvenančių žmogumi?
– O kada nebuvo paskaičiuota? – ūmai išgirstu demografą ir žodis žodin: – Žemelės gyventojų skaičius pasiekė šešis su puse milijardo. Prognozuojame, kad gyventojų daugės iki pat 2050 metų, o po to jų skaičius stabilizuosis ir bus lygus 9 milijardams. Maža? Tačiau tu, Pranuci, tikriausiai mąstai ne apie tai?
  – Ačiū, – dėkoju jam, demografui, tačiau suvokti apie ką  mąstau, darosi tik kebliau. Prieš akis skruzdėlynas. Ne  kažin kur, kur jie  plaukioja upėmis, praeina pro didžiulį  kraštą, jį nusiaubdami. Mano tėviškėje jie nelabai dideli, bet kodėl tai ne priemonė bent susivokti, ko tikiuosi iš savo pamąstymų apie žmogų. Ar tiek pat, kaip ir apie  skruzdėlę, užsidėjus ją ant  delno ir prikišus prie akių?  Paleistos atgal ogi jokiu būdu jos nebeatskiri nuo kitų – visos kaip viena, visos lyg ką tik nuo delno. Tačiau reikia  manyti, kad tikrovė gerokai gilesnė. Bent jau žiūrint į žmogų, nepaisant kaip ir kur jis pasirodė prie tavo akių –  supranti gi, žinai, kad jis žmogus. Būtent todėl, nufotografavus mane, galima  tarti, kad taip nufotografuota pusseptinto milijardo žmonių. Kitaip tariant – visa žmonija. Tokiu atveju esu vienas už visus, kaip ir visi kiti, nepatekę į fotoaparato objektyvą – už mane vieną. Ir visgi aiškiau negu aišku, kad panorus  nusifotografuoti kaip ŽMONIJA reikalinga į vieną nuotrauką sudėti kiekvieno  žmogaus autoportretą.

  Kokie dalykai sukimba ant Adomo ir Ievos skeletų, kad tokia nenusakomai marga, įvairi būtų žmogaus skirtumų įvairovė? Ir pagaliau, kokia reikmė taip paveikia. Ar to reikia?
  Išgirstu kaip neįprastai sužvengia žirgas Ygaga.   
  Viešpatie, apie ką ir kaip aš čia ne taip nusišneku,  pagalvojau. Tai turėjęs būti pirmas vakaras, kai neišeisiu
ieškoti specialiai pradingusių suliko. Regėjosi, kad turiu teisę sakyti – specialiai pradingusių suliko.
  Atėjus prie Ygagos pasimatė, kad jis gerokai ramesnis, negu man pasigirdo. Neskubiai kramto, mala avižas, kartas nuo karto papurkšdamas, tačiau dabar jis  man irgi it išrinktasis, it patapęs būti etalonu kitiems savo gentainiams, kuriems lyg  savaime prisakyta panašėti į Ygagą ne tik  keturiomis  kojomis,  uodega,  karčiais, patikima nugara balnui prisegti, bet ir tuo kitu, kas mažai  krenta į akis, o  gal ir visiškai į akis nepatenka, bet traukia būti prie žirgo ir tuomet, kai esi nuo jo atitrūkęs. Tarkim, kad ir išėjus iki vidurnakčio bastytis po Naujininkų tamsą, tikintis sutikti šunį vedžiojančią moterį ir atpažinti joje prapuolėlę Džaivild. Šįkart žinojau, kad „prapuolėlė“ Džaivild kažkur pilaitėje sėkmingai rašo senobinį romaną. Na ir tegu, te būna jos rankelėje lengva plunksną jį parašyti. Ir vis tik tuo pačiu metu sparčiai nokinasi mintis, kad neverta  man palikti paieškas šuns ir jį vedžiojusios moters.
– Neverta, Pranuci. Ir ypatingai, kai esi Naujininkuose, kur priverstas užsiskobti tingiame kambarėlyje. Neverta, Pranuci, neverta, bent iki tol, kol kas nors kitą išskobs, – kuždėjo į dvasią Pro, o Poe irgi nesibiednino (nuo žodžio „biednas“, neturtingas).

Daug įtampų,
bet intarpų netgi daugiau.
Nelaukite kol kelias kaip per lygumą,
o juo labiau – asfaltu uždrėbtas ant jo,
gyvenimas  – netgi ne kelias;
krentu, šuoliuoju, mirštu, vėl keliuosi
ir nuostabu,
kad vietoj žvakės rytas dega.
Esu jau buvęs Ten,
kur pasilikt galėjęs
lig pragaro arba dangaus.
Ar ne todėl ir šiandien su manim
aukščiausi kryžiai šnekasi ...
Prie jų ir Jums, ir sau meluoti negaliu
Tokius, kokius mačiau,
kokius nešiau,
manau, kad tik Šilinių kraštas gali.
Giliai šaknim per smėlį
į granitą įsispyręs,
ir šiandien žino:
vėjai jo neužpustys...