Kai sutikau toj traukinių stoty,
Buvai toks vienišas ir mielas.
Tik bėgant metams, rodos, supranti –
Kažkas juk suvedė mūs sielas.
Netrumpalaikė buvo pažintis,
Ilgai laiškai tarp mūsų skraidė.
Paukšte mūs laimė sklandė taip arti,
Gyveno Pasakos giraitėj.
Bet slankiojo pikta lemtis greta –
Kelionė į Anapus šalį.
Negailestingo nuosprendžio dėka
Man galvą apgaubė vualis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-05-27 13:08:17
Nuoširdžiai ilgesingos bei skausmingos eilės.