Kai sutikau toj traukinių stoty,
Buvai toks vienišas ir mielas.
Tik bėgant metams, rodos, supranti –
Kažkas juk suvedė mūs sielas.
 
Netrumpalaikė buvo pažintis,
Ilgai laiškai tarp mūsų skraidė.
Paukšte mūs laimė sklandė taip arti,
Gyveno Pasakos giraitėj.

Bet slankiojo pikta lemtis greta –
Kelionė į Anapus šalį.
Negailestingo nuosprendžio dėka
Man galvą apgaubė vualis.