15. Namolio pas Aleksandrą Diumą

Kada į lopšį
kūnu būti atėjau,
tie metai be pradžios.
Galbūt ir apie juos bent kiek rašiau,
tačiau, kai rašalo nedaug,
nereik bet kaip
suprasti juos.

Grįžtu NAMO.
Jau netoli
Naujieji metai man vėliau
ir Ožiaragis nepadės.
Jam neužaugęs dar esu,
net ir lopšy neranda. 

Tačiau nemoku peikti jo
kai į sekmadienį lopšiu
kaip Nojaus kad laivu 
(gal būt, jo skiautele,
ar bent užuomazga energijos,
iš kur susikuria materija)
plaukiu...

Kaip kas kalbėtų – taip ar ne;
tiesa išlieka kaip ir bamba,
maitinusi kelionėje mane
į tokią būtį.

Supu save,
gimtadieniu save supu,
bet ne todėl, kad miegas merkt akis.
Energijoje amžinas esu
Ir vis dėto lopšys kitokį piešia,
meistraudamas materiją
pavidalu žmogaus.

Vandeni, ar girdi?
dėkoju už dešimtmečius, iš kur
aukštais bokalais savo dalią samstau
Man Ožiaragis tartum priešaušris
ateinančiam pabūti į Savęsp.

Kaip gera atsimint
dar būsimą (kartoju – būsimą,)
dar neparėjusį namo.
į tą sekmadienį, į lopšį jo,
į savo kūną.

Gal vienas tik ir pamąstau,
kaip ši būtis nepaprasta –
dar ne materija esu
(greičiau – tuščia vieta)
kai per Visatos laiką
braunuosi NAMO.

Lopšy,
ir kaip surast tokį tave
ir kaip tokį save
sumūryti į kūną?

Jūs sakote – Naujieji...
O man jie nemenkiau Nauji,
kaip pasibeldusiam į šimtmečius
atverti jų duris
ir pamatyt save
pareinantį namolio...

  – Maždaug prieš vienerius  metus, ieškodamas Karališkojoje  bibliotekoje medžiagos savajai Liudviko XIV istorijai, aš aptikau „Pono d`Artanjano atsiminimus“, kurie, kaip ir daugumas veikalų, rašytų toje gadynėje, kada autoriai galėję pasakyti  tiesą, nerizikuodami ilgesniam ar  trumpesniam laikui patekti į Bastiliją.
    Man į biblioteką nereikėję eiti, kad va šitaip susitikčiau  su Aleksandru Diuma (tėvu),  pakako pasikapstyti savo knygų lentynoje, nušluostyti dulkes nuo jo raštų ir jam  asmeniškai  pasakyti:
– Atsiprašau, pone, kad trukdau jus, tačiau dabar toks laikas, kad nei pono d`Artanjano atsiminimų, nei jūsų raštų skaitymas – ne mano  darbas. Man reikalingas pats  d`Artanjanas. Netgi pasakysiu: jis man reikalingas su visa jo muzika.
– Kažin, iš  kur atkakęs, jeigu ne paslaptis. Kokiu  žvaigždynu  žymėtas?
  – Jie man viršum Vilniaus įsišvietę kone prieš šimtą metų, o šiapus, kur beldžiuosi į tamstos namus, net ne kažin kaip orientuojuosi.
– Prasideda. Vėl iš naujo. Tik kitais laikais, – dar atidžiau  sužiuręs į mane pasakė Aleksandras Diuma (tėvas).