14. Kai Vilnius anksčiau negu Gedimino kalnas.
 
  Kalendorius sumaniai, tvarkingai, pedantiškai „įkrėstas“ į aplanką, atsivertė anksčiau negu du tūstančiai dvidešimtųjų metų pirmoji diena. Pagal įpratimą sakau – DIENA. Dar reikėję užversti ir vieną, ir kitą jo lapelį, kol atsivers ir ji, sausio mėnesio ir visų Naujųjų (1-oji .
  ... Ankstus vakaras, užsikrėtęs vis gilėjančia tamsa, iriasi link vidurnakčio. Laukiu kol taip atsitiks ir iš visų kiemų, iš visų Vilniaus kampų, trinktelėjusios petardos pradės Naujuosius. Žinojau, kad taip bus, kad taip stengiamasi dėl šventės, dėl geros nuotaikos, bet nesmagu. Dar laukdamas mintyse matau, kaip švilpdamos pakyla skristi įvairiaspalvės raketos, subyrėdamos į žiežirbas, į kibirkštis, girdžiu, kaip pradeda kaukti, staugti šunys, kniaukti katės, o ir miestelėnai nerimauti kas kaip: pradedant  maldomis, kad namų  langai nebūtų sudaužyti, automobiliai išliktų sveiki iki galingo, džiugaus šurmulio, nelyg pakylant į ataką su laimingu gerklėse „valio“:
  –  Valioooo!!! Sveiki Naujieji, sveiki 2020!!!
 
  Naujieji? O jeigu geriau, protingiau pasamprotavus? Kažin, kiek to naujumo Naujuosiuose? Tačiau ir tokiai analizei atlikti reikalinga turėti praeitį, turėti savo kiemą.
Kiemą?  Savo?     

Grįžau namo.
bet – ne, dar – ne,
dar per anksti taip tarti.
O kiemas – jis nuo kur?
Jau nemanau, kad tokį tvoromis 
kartu su savimi galėčiau apsitverti.
Tegu nebūna nuolaidų,
man  šitokioje savasty
namo pareinančiam.

Žemėlapių nereik,
ir ratų (ar sparnų) taip pat – nebe.
Užtenka tiek, ką savyje turiu;
nepėsčias net tuomet,
kai ant akmens prisėdęs

  Ir štai regiu, kaip prieš akis atsiverčia dar vienas  kalendorius. Nei šioks, nei toks –  nutriušęs, kad sarmata tokį ir sau prie akių kelti ir rodyti kitiems. O kas ten  parašyta, pro jokius akinius  neperskaitysi. Reikia balanos. Žinoma, jeigu esi Šklėriuose.  O jeigu Vilniuje?
    Oi, kaip tai seniai. Tuomet net ir Gedimino kalno nebuvo. Ir vis dėlto, Vilnius jau buvo be jo. Be bažnyčių, bet... Bet  ar tai svarbu, jeigu ir  nieko nebūtų, bet yra Tauro kalnas, o virš jo  naktimis vaikšto ir šviečia prožektoriai. Iki kalno netoli, tačiau tai tik šiaip sau, kur  kas smagiau įsikibus į lango rėmus matyti, kaip po dangų vaikšto ugnys.
Karo?
Na ir tegu... Tegu! Argi be jo būtų atsiradę, kad ir tokie  mano užrašai?

Užsidarau.
Supraski, kad varau save į kampą
iš kur pasaulio
kuo mažiau žinočiau.
Tai nereiškia, kad kurčias, luošas,
kad nors kvėpuoju, bet... lavonas.
Tai reiškia tik, kad nesvarbu,
iš kur diena man patekėtų,
poilsio į sielą neatneš.
Ir ten, kampe, pasaulis man
nuo lopšio iki...
(Šią datą paslapty laikau)
Gal tai padės giliau
į AŠ įsižiūrėti...

2.
Žibėki, laike, iš visur
žibėk visaip – 
Atsimenu, kaip būdavo šviesu,
kai degė balana,
per ją raidyną iš tamsos išplėšęs,
dar nežinojau, koks anas šnekus...
Ant popieriaus sugulę raidės
Viena, kita, ir dar, ir dar...
Tiek suskaičiuoti jų nemoku.
Pirštu paspaudžius šaukia A
Kita kitaip, trečia ir vėl ne taip
Ir buvo nesmagu,
kad jos burnų neturi,
kad be liežuvių jos –
Reikėję žiotis man už jas
ir už kiekvieną vis kitaip

3.
Tai ne pradžia.
Pradžia kažkur giliau.
Lopšį palikęs, išėjau į Vilnių.
Norėčiau atsiminti šitą kelią
kaip jis atrodęs iš tiesų,
O čia, jau Vilniuje, mačiau,
kaip prie manęs,
šalia išmūrytų namų,
išaugo Tauro kalnas.
Toks didelis,
kad net išmokti nesuspėjau,
deja, ir karo – ne.
Ne vieno šūvio negirdėjau. 
Nors jis jaunesnis už mane.

4,
Gražu –
Vilnius be karo,
Tačiau – su manimi.
Dar pamenu ir pirmą savo upę Nerį.
Kam reikalinga ji, ką veika –
nebuvo man svarbu.
Ant dugno jos, po kojomis
gražiausi akmenėliai,
kad nors į burną – dėk!
Taip ir dariau – dedu.
Pakrantės smėlis Vilnių puošia
daugiau  negu...

Ten, kur pilis dabar 
ant kalno Gedimino
išlikus atminty tyla
Ir nieko, kas galėję būti ten  –
Nėra, nėra ...
Kokios galybės užrakinę miesto būtį?
Ir katedros, kuri dabar,
taip pat nėra, nėra.

Kaip Bonapartas į Paryžių
be Onos bažnyčios
panašiai  ir aš grįžau iš Vilniaus,
bet vis dėlto – pilietis jo.

5.
Nebelaikau savęs tuo ypata,
kuris gebėtų Vilnių atstatyti.
Tegu nebūna man,
koks iš tiesų jis buvo.
Dabar laikai kiti,
jie miestą aplenkia
aukštesnėmis statybomis
negu jo katedra
ar Gedimino kalnas su pilim
Dangoraižių pavėsyje
nebūtų įžūlu 
užkėlus juos ant delno,
parnešti į Savęsp.
Bet ne, oi ne.
neleisk, dzievuliau, šitaip paskubėti –
pradžia  tebūna panaši, kaip mano.

6.
Atsimenu dar mirtį.
Šaltoka ten
Ir prieblanda po visą erdvę vaikšto.
Matyt, kažkas nutiko, kaip kare
Jo karstas už mane aukštesnis.
Ramus žmogus, kai pašarvotas,
Kas ant krūtinės jo?
Aš mažas. Nemačiau.
Ir tik dabar, 
(ar tik ne pirmą kartą pamanau)
kad karas – būtent man,
jis būtent Vilniuje
ir būtent šitaip prasidėjęs,
sušalusia tyla užklotas.
Šiurpi vėsa po vis erdvę vaikšto...
Jei reiktų rinktis pragarą ar dangų,
manau, kad taip sužvarbus
(o juo labiau –lavonui)
pragaras geriau.