13. Kai sveikinamasi iš Kūčių Dvasios...

  Jau Šv. Kalėdos lyg ir praėjusios. Jau ir diena, ir kita be jų. Iš tikrųjų, kodėl netarti – praėję? Kas trukdo? Tuoj ir pėdelės Kalėdų kaip smėliai išsipustys. Oi, kaip šios Kalėdos pūtė vėjais. Iš visur. Ir neįspėsi iš kurios pusės daugiau, stipriau? Tačiau ar reiškia, kad pakilnojant  Kūčių dovanas, reikėtų užmiršti, kad jos buvo, kad ir kažkiek atitolusios, atitolstančios, tačiau yra? O vėjai  pustė, pustė, pusto, pusto...
  Žvilgt pro langą.
  Žirgas Ygaga atkaklus kaip ir pats Dievas, laukiantis  kaip kas atrodys prie linkėjimų daugiau mažiau atitolus nuo jų. O iš ten regiu ir savuosius. Su visa sintakse jie atrodantys taip: 

  Kelionė į ... (bažnyčią?)
  Kažin ar verta po tokia antrašte sukaupti kažkokių  užrašų rinkinėlį? Tačiau tikra, kad šioje  dienoje  šviesos  viena minute daugiau. Neabejotina, kad rytoj,  matuojant  dieną laiku, joje šviesos dar daugiau. Gal net iki Joninių taip, bet jų dar reikia sulaukti. Tačiau kaip sužinoti, ar taip, ar bent  panašiai ir mano galvoje?
  SVEIKINU VISĄ  „RAŠYK`Ą“ SU KALĖDOMIS,  TAČIAU BE SENIŲ.

  – Apie ką čia? – girdžiu kaip jau ne kartą. Tačiau šį kartą nepaskubu aiškinti apie ką tai. Imuosi sunkesnio darbo, atsižadėdamas būties, kai įslinkus į devintą dešimtmetį įprasta tik žvilgčioti iš jo į jaunų žmonių  gyvenimus, pavydą kaip seilę lašinant iš bedantės burnos, kad, esą, o Viešpatie, kaip ten, jauniems, tokioje jų būtyje gera. Visa tai palieku senių (jeigu tokių čia yra) egzistencijai, o  aš – jaunas. Man nereikalingi Kūčių dieną aplankę jos regėjimai, kaip tokie. Man pakanka, kad  neužmirštu už juos nuoširdžiai padėkoti, o pats suprantu, kad visą tai reikia, tiesiog būtina pertvarkyti į realų gyvenimą. Sukurti jį iš tos pačios materijos į kurią  parodoma:
          v i s a  m a t e r i j a  y r a  e n e r g i j a 
 
  Ir ak, kaip man smagu matyti žirgą Ygagą. Nežinau, kiek kas džiaugsmo patiria, matydami laimėtą Žalgirio mūšį, nuo kurio Lietuva didesne netapo. O man žirgas Ygaga lyg iš ten, o gal net iš toliau atsiradęs. Tačiau jeigu taip, jeigu iš toliau, tai gali būti, kad ir  Žalgiris dar nesibaigė, dar jo pergalei reikalingas ir aš su žirgu Ygaga ir, žinoma, Džaivild su jos eiklia kumele Olise. 
 
  O Šventoji Dvasia, gal vienintelė tik ir sužinojusi, kaip skaudžiai man dabar esi reikalinga. Žirge Ygaga, iš kur tiek energijos, jeigu ne iš tavęs, ištikimiausiojo, kad ir nukritęs, išmestas iš balno, vėl ir vėl gebėčiau atsikelti? O tu, Suliko, ar ne todėl čia, kad drįsčiau išeiti į  lenktynes su Napoleonu, jam ant delno užsikėlus Šventos Onos bažnyčią, o aš sau – moterį. Napoleonas iki šiol dar kelyje su bažnyčia į Paryžių, o aš su Suliko – į širdį. Lenktynės dar nebaigtos...
  Ir girdžiu, kaip kažkas taip stipriai trenkia į ausis, kad,  kad... Šūvis? Ar tik ne iš pistoleto? 
 
  – Pranuci, sveikinu tave su Naujaisiais. Atsikvėpkim. Abu atsikvėpkim. Kad ir geram žodžiui tarti... 
  –  Tu čia? Tu – Napoleonas Bonapartas?
  –  Abejoti tokiais dalykais neverta. Ypatingai turint tokią patirtį, kaip manoji. Borodino mūšis lyg ir mano laimėtas, o ne ano vienaakio. Net ir Maskva sudeginta, o... 
  – Kalbi apie Kutuzovą?
  – Ar nori, kad pasakyčiau, jog kalbu apie „tavo kraštietį Michailą Goleniščevą“. Na, tegu, tegu... Jeigu tau taip geriau, argi gaila. Girdėk kaip tau, Pranuci, smagiau. Juolab pirma, vienintelis svarbus dalykas, kuris taip nuoširdžiai mane glaudžia prie  tavęs, tai pasitaikiusi proga pasveikinti ir tave, ir visą RAŠYK`Ą su  Naujaisiais. Supratai?
  –  Ar manai, kad  negebu. Mudu vieno ūgio. Po 169 centimetrais apdalinti. 
  –  Taip, taip. Tai esu girdėjęs ir iš tavęs. Teisingiau, tavo raštų.
  –  Smagu. Ir labai džiaugiuosi.
  – Dar būtų smagiau, kad sužinočiau, kas ir kaip atrodo mūsų galvose. Lauksiu žinių. Tačiau neskubinu, kad jos atsirastų per 2020 – uosius.
  – O Viešpatie, nejaugi vėjai pūtė, pučia ir dar pūs, –  atsidusau, regis, pats to nepajutęs. Tačiau sužiuręs jam į akis, lyg norėdamas pasitikrinti ūgiu, tariau: – Tačiau ir pats nesensti. Ačiū. Labai miela žinoti ir pajausti gyvenantį Napoleono laikus.
  – Muškietininkų laikams, manau, kad tai netrukdo. Bent  jau laiškais keičiantis, tiktai kad – ne, – atsiliepė imperatorius. Padavė į rankas nediduką laiškelį ir pašnibžda: – Nuo Emilijos. Sakė, kad ne kvailas esi. Suprasi.
  – Nuo Emilijos?
  – Sakė, kad ne kvailas esi. Suprasi, – pakartojo imperatorius ką tik tartus žodžius. Ir vargu, kaip būtų kitaip nutikę, jeigu tuo pat metu nebūtų sužvengęs žirgas Ygaga. Smagiai, laimingai, lyg šitaip ir už mus pasveikindamas visą Rašyk`ą su Naujaisiais.
  – Tik, žinoma, be senių, – šyptelėjo Napoleonas.
Pamaniau, kad kai sveikinamasi iš Kūčių Dvasios, siunčiat geriausius  palinkėjimus, kartotis nereikia.