Aš skoloje. Ir tą gerai žinau.
Tik nežinau, kaip skolą sugrąžinti.
Man sako, kad esu dalis gamtos –
Nereikia savimi SAVĘS kankinti.
  
Bet ši paguoda, regis, ne rimta.
Neliauja žmonės vis daugiau paimti.
Ir miršta tyliai motina gamta,
Prispjaudyta kelmais į skaudžią širdį..

Paglostęs gėlę, neskinu jau jos.
Siūbuoja vėjas radastos galvelę.
O žiedas bijosi, kad juo džiaugiuos.
Atleisk, kad mano džiaugsmas šiurpą kelia.

Skintų gėlių jau nenunešiu niekada –
Nelauk, altoriau, ir nelauk jų, mylima...