11. Balnoju žirgą

    Atsivertė visos knygos. Ir tos, kurias skaičiau, ir kurių neskaitęs, bet gal žadėjęs ar norėjęs tokias turėti ir skaityti. Dabar jos atsivertė vieno mano AŠ danguose. Kur žvelgi – į visas puses begalybė, nieko kito, tik ji, kuri paima mane ir neša, supa, čiūčiuoja, liūliuoja, kad ir užkelto ant netikusio arklio. Tačiau po greito laiko ir  jis dingsta – jauti, žinai, kad arklio vietoje atsiradęs žirgas. Ėgėgė! laikykis, Pranuci. Ir dar kaip! Kažin, ar ne Tada Kažkada atsiradusi daina:
  Žemė kėlė žolę //
  žolė kėlė rasą //
  rasa kėlė pasagėlę, //
  pasagėlė žirgą//.
 
  Ko dar reikia tokiose kelionėse?
  Lyg ir numanau, ar net žinau, kad laikas ištarti viltingiausius žodžius jau praėjęs. Betgi muistosi žirgas,  stojasi piestu ant užpakalinių kojų ir jau ne tik už save,  bet ir už mane:
  – Laikykimės, Pranuci, laikykimės. Ir girdėkime, kas  pasakyta ir nepasakyta, ir netgi gražiau... gražiau girdėkime, kas pasakyta,  nes teisybė tokia, kad nežinau, kodėl turėčiau nežvengti, o tu jaunu nebūti.   
  – Yhahahaaa!, – per visas begalybes žvengia žirgas Ygaga, o aš skaitau netgi gražiau, kas parašyta:

Labas rytas, mano mylimas riteri Pranai.:)
  Vėjas visą naktį medžio šakomis barbeno į langą, prašėsi vidun, neleido užmigti. Taigi, skaičiau, mąsčiau, galvojau, rūpinausi, kūriau planus ateičiai ir dabar noriu paklausti:
  – Kaip įsidėti man Jus, tokį mielą riteri, į mano širdelę,
kad kažkas blogiau neatsitiktų, kad neiškristum iš jos, ar kas nors nenusavintų.
Nelengva Jus mylėti, oi nelengva.. Vėjai medžio šakomis į langą  barbena, bet širdelėje dar neramiau.

  – Yhahahaaa, – smagiau  žvengia žirgas, o ir daina  nekantrauja, kada gi raitas susitiks su išsirinktosios motinėle:
Žirgas kėlė balną//
balnas kėlė raitą//
raitas kėlė kepurėlę//...

  – Tprūūū, žirge, tprūūū, šaunusis Ygaga. Aš gi be  kepurės. Ir kažin, ar ji kažkur yra. Jeigu ir užsilikusi, ar  kadžiai nesukramsnoję?
  – Tai rimta, tai rimta. Mes gi pas ją pro langą  nešoksime. Mes dar ne tikri muškietininkai, be įsišventinimų, – lyg Kūčių naktį, kuomet ir gyvuliai nesidrovi pakalbėti žmonių kalbomis, pratarė Ygaga ir  krestelėjęs karčiais: – ir vis tik smagu, Pranuci, turėti  savo Suliko. Prižadu, negrįšiu aš atgal į arklį. Gegiau  nusišausiu arba... arba tu pats kažkaippp...
  – Arba man nusišauti?
  – Taip manau. Geriau, protingiau, jeigu tu, Pranuci. Ištikimas žirgas nuo seniausių laikų pasilikdavo būti šalia savo raito. Supranti, Pranuci... Mes pasiliksime kartu. Tai mano, Ygagos,  žodis tau.
  –  O Ji.
  –  Parašykime ką nors, kad jeigu prireiktų nusišauti, Jai nebūtų labai liūdna. Padarykime tai tuoj pat, kol dar kraujas neataušęs. Tik nemanau, kad reikėtų minėti  Tamtyč. Pasilikime bent nusipelniusiais būti tikrais  muškietininkais. Še! Ačiūdie popieriaus skolintis nereikia, o plunksna irgi ne varnos dovanota. Jos plunksna tokių laiškų neparašysi. Jiems reikalinga ir sintaksė. Net labai, kad ir vienas prie kito. Kaip muškietininkai, kuomet  jie  visi – už vieną. 
  – Manai, kad ir dedikacija reikalinga?
  – Nemanau, kad būtina, bet žinau, kad Džaivild jų neatsižada, o ja mielai paseka ir Tamtyč
  – Žinau ir aš, bet iš kur tu, Ygaga, žinai. Tačiau esi  teisus: laiko gaišti menkniekiams nereikia. Ne tai dabar  svarbiausia. Mūza, padėk  ir tu man atsišaukti, –  dar pakviečiau į talką paramos ir, atsišliejęs pečiais į pabalnotą žirgą, žiūrėjau ten, kur Ji, kur Jos ir girdėjau, regėjau ir pats  kalbėjau, kaip atrodo tai, kas svarbiausia.

... apverk mane
prie iškastos duobės.
Tiek smėlio daug
kad, regisi, į kalną nesutilps –
užteks jo vėjams pūsti,
burnoj girgždėti tarp dantų.

Apverk mane,
nuleisdama arčiausiai prie šaknų,
iš kur pakilsiu ošt mišku,
vėl palinguoti pušele.

Ar tu girdi, ką čia sakau?
Maniau – akrostichą įkursiu.
ir susideginsiu žvake

Balnoju žirgą sau,
bet kad ant balno užsikelčiau,
reik būti užkastam
Ir vėl kaip tąsyk grįžt, kaip kažkada
kai Šklėrius Šklėrių sodžių savimi
iš smėlių kėlė.

Nemoki verkt, sakai?
Tik šokinėti kaip kalnų ožka,
tik būti dvasioje regėjimais aukštais
net jeigu ir toli,
net jeigu ir po smėliais
nesurastas kaip Čingischanas
būsiu.
...........................
Po pušele ieškok
prie savo kojų, prie basų,
dukrele (anūkėle) mano,
po pušele...

Dar atrandu Savęsp šaly
aš truputį gerumo,
ir man džiugu juo myluoti Tave,
dukrele, (anūkėle) mano...