Visi sakė, kad mes gyvename rudenio take,
Bet mes ne tokie patys;
Visi sakė, kad mes smėlis jų delnuose,
O mes melagiai baisiausi.
Mes – klajojantys žvėrys momentiniam laike,
O visa kita tik lietus;
Ir kai viskas pasibaigs – liksim stovėt liūdesio taške,
Bet liepsnosim kažkam mus palietus.
Kai pirmą kartą pamačiau tave po sudužusiu žibintu,
Tiksėjo laikrodžiai netikri;
Ir kai reikėjo ištarti pirmą kartą ,,sudiev“ nuėjus,
Žinojom – rytojus neateis.
Visi sakė, kad kvėpuojame rūko dulkėmis,
O tai tebuvo skausmo šukės;
Visi sakė, kad mes puošiamės žvaigždėmis,
O mes tyla dabinomės.
Kai pirmą kartą nusišypsojai po sudužusiu žibintu,
Pragaro liepsnos palietė dangų;
Ir kai galiausiai ištarėm ,,sudiev“ toli nuėjus,
Krito snaigės ant ištiestų delnų.
Visi sakė, kad mes gyvename rudenio take,
Bet tai tebuvo skausmo šukės;
Visi sakė, kad mes smėlis jų delnuose,
O mes tik žibintai sudužę...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-04-23 11:31:53
Prasmingos eilės su potekste.