Visi sakė, kad mes gyvename rudenio take,
Bet mes ne tokie patys;
Visi sakė, kad mes smėlis jų delnuose,
O mes melagiai baisiausi.

Mes – klajojantys žvėrys momentiniam laike,
O visa kita tik lietus;
Ir kai viskas pasibaigs – liksim stovėt liūdesio taške,
Bet liepsnosim kažkam mus palietus.

Kai pirmą kartą pamačiau tave po sudužusiu žibintu,
Tiksėjo laikrodžiai netikri;
Ir kai reikėjo ištarti pirmą kartą ,,sudiev“ nuėjus,
Žinojom – rytojus neateis.

Visi sakė, kad kvėpuojame rūko dulkėmis,
O tai tebuvo skausmo šukės;
Visi sakė, kad mes puošiamės žvaigždėmis,
O mes tyla dabinomės.

Kai pirmą kartą nusišypsojai po sudužusiu žibintu,
Pragaro liepsnos palietė dangų;
Ir kai galiausiai ištarėm ,,sudiev“ toli nuėjus,
Krito snaigės ant ištiestų delnų.

Visi sakė, kad mes gyvename rudenio take,
Bet tai tebuvo skausmo šukės;
Visi sakė, kad mes smėlis jų delnuose,
O mes tik žibintai sudužę...