(...) nes ir biciu jau neber...
 
Tos minutė, kita, gal dar pora, užtrukusios su Klaudijumi Sulavarviu prie jam atidarytų durų, neišsitrina. Peržengti per durų slenkstį iš koridoriaus į butą nepanoro. Esą, reikalai, reikalai ir dar kartą reikalai. Esą, toks gyvenimas. Būti tokio žirgo raiteliu labai nepaprasta.
  – Ir vis dėlto, – dar tariau, tačiau apsispręsti kitaip Klaudijus nepanoro. Suraukšlėjo kaktą, kad pamaniau, jog būsiu muštas, bet – ne.
  – Pranuci, kai rašai mano pavardę, trūks plyš išvenk klaidų ir, žinoma, ir šį kartą suprask, kad ne priekaištus žeriu, o...  Štai, priimk. Tai akiniai. Te mums jie padeda matyti ne tik rašybos klaidas, bet ir pasaulį. Ypatingai tą, kuris arčiau Dievo. Štai ir viskas, dėl ko atėjau. Padėti  atėjau, Pranuci
  Padavė akinius ir, kaip po smagaus anekdoto, linksmai nusišvietė  Klaudijus. .
  – Irgi  ne kartą sakiau, kad kai pasijaučiu, jog esu arčiau Dievo, visąlaik –  bent jau savyje...
  – Savęsp? – pataisė.
  – Taip, taip. Savęsp...  Visuomet tave ten, Klaudijau, vadinu Lucilijumi. Savaime. Ačiū, Lucilijau, kad ir tokiu sugebi būti. Man labai reikia, kad bent dėl manęs tokiu pabūtum. Duok ranką, aš tau ją mielai pabučiuosiu.
  – Tu – ką? Tu – rimtai? Ji daugiau muša, negu glosto.
  – Pats žinai, kad Paryžiaus katedra sudegė. Man reikia, kad kas jos vietoje būtų.
  – Suliko? – gal kažkiek paskubėjo teirautis Klaudijus ir ramiai, pagarbiai, kaip dažniausiai, nepatingėjo paberti humoro:
  – Juokdarys tu, Pranuci. Tik nebandyk supykti. Komjaunuoliu nebūk.
  Toks jauno žmogaus apsiėjimas –būk jis Sulavarvis ar Suluvarvis –  visuomet žavėjo. Ir ne tik mane. Nesu vienintelis, kuris sulaukęs senatvės, kaip čia sakoma „pagarbaus amžiaus“ atėjau pasibelsti į jaunimo susikurtą svetainę. Buvo visko ir daug ko, tačiau ne karto nebuvau stumtelėtas išeiti pro duris. Laukdavau blogiausio, o atsitikdavo panašiai arba netgi gražiau kaip šį kartą. Dieve gink! ne specialiai priberiu į jaunų žmonių vardus ar pavardes nereikalingų raidžių. Arba priešingai – pasisavinau jas iš ten, o paskui negebu  sugrąžinti jas. Pats save papeikiu: senas, plikas, net žilas plaukas nesilaiko, jau ne sarmata ir numirti, bet – ne. Kas po ranka – vis į save, tik sau, sau... Viešpatie, koks nerėpa (besotis)!
  Šį kartą Klaudijus Sulavarvis beldėsi kaip Suluvarvis. Be savo kaltės toks. Nesmagu. Ir dar kaip nesmagu!  Ir ypatingai, kai toks dalykas užrašomas juodu ant balto. Ir tai visi puikiai supranta, tačiau ar visi supranta, kaip man nesmagu? Juolab, kuomet tai kartojasi... Argi įmanoma ir pačiam nepatikėti, kad esi velnio apsėstas? Juolab, kai iš anksto žinai, kad nepabėgsi nuo savęs tokio. Bus taip, kaip tau, Pranuci, pasakyta. Ruoškis.
  „Rašyk“ dienoraštyje pasižymėjau:
  
        Iš lapkričio 13-osios į 14-ąją
Juoda naktis. Už ją dar juodesnis traukinys ir juoda palyda, atvedusi tokią naktį persėsti į tokį traukinį. Teko. Jėga jėgą įveikia. Tačiau ji net nebuvo panaudota. Protu žinojau, kad absoliutus jėgos perteklius palydos pusėje.
  Ryte atsikėlęs ramus suprantu, kad jau važiuoju kitu traukiniu, kur ir pažįstamų paregėjęs. Net šnektelėjęs...
 
  Parašiau ir užmiršau. Tik nuojautose vis kažkas, ko ir nepasakysi. Arba tik pavogtais iš kažkur žodžiais, posmai,  eilėraščiais,  muzika...

Tankus miskas, bites zuja
krokodilai cia ciurioja
stai del ko
tas miskas luzta

Jis nuluzo beveik visas
krokodilai issiskirste...
tik trys meskos cia pavienes
medu kopinet dar bando,
nes ir biciu jau neber ...

  – Nes ir biciu jo neber, – nepataisęs ne vieno ženklo  eilėraštyje, kuo įtikinamiau pasakau pats sau, kad jo nepavogęs, bet jis tikrai ne mano.
Baigiau?
Argi įmanoma? Atsikvepiu.