Per daug

Mirties tiek daug,
Jog negaliu apverkt visas aukas,
Nes vietoj ašarų nešioja vėjas plėnis
Ir jau žvalgausi – 
Kas mane užkas?
Sistemų užribiuose mirštame po vieną.
Žiaurus toks finišas pavasario metu,
Kai aukso veršį skerdžia neregimas priešas.
Jau dygsta dilgėlės – paguoda alkanų,
Bet karantinas bendratį suplėšo
Ir aš tavęs, o tu manęs bijai – 
Karščiausios aistros jaučiasi raupsuotos.
Neišmanau, kaip artumos negeist.
Mirties tiek daug,
Jog jaukias šaltas protas.
Ir man drovu išdegusių akių,
Ir man saldu nuo alkio
Tavo odą liesti.
Tik nebeklausk, ar dar kuo nors tikiu.
Mirčių tiek daug, baugu žiūrėt į priekį,
Pajautus tai, kad nieko negaliu 
Toj sumaišty naudinga benuveikti.
Į atsisveikinimus einam be gėlių,
Gyventi geismui pradanginę saiką.
Nijolena

2020-03-31 10:29:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-04-05 14:37:11

Skaudi tikrovė.
Laikykitės!

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2020-04-02 11:41:44

jautriai ir labai skaudžiai, aktuali tema, šiandiena įvilkta į poezijos rūbą

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2020-04-01 21:19:49

Ne tik sistemų užribiuose mirštame po vieną, po vieną mirštame visada,
kaip ir gimstame, tik dabar skaudžiau ( nes tai vyksta dažnai). Ir šiek
tiek juokinga, anksčiau buvo pensininkai, vėliau - senjorai, dabar jau
gražiau - rizikos grupė...
Miela Nijolena , Jūs visada pataikot į dešimtuką, bet nuo artumos -
susilaikykit ::)) Nesusirkime, laikykimės, sėkmės!

 

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2020-03-31 11:27:24

Visi jausmai tokie tikri ir aiškūs –
Statistika užgožia realybę...