Mirties tiek daug,
Jog negaliu apverkt visas aukas,
Nes vietoj ašarų nešioja vėjas plėnis
Ir jau žvalgausi – 
Kas mane užkas?
Sistemų užribiuose mirštame po vieną.
Žiaurus toks finišas pavasario metu,
Kai aukso veršį skerdžia neregimas priešas.
Jau dygsta dilgėlės – paguoda alkanų,
Bet karantinas bendratį suplėšo
Ir aš tavęs, o tu manęs bijai – 
Karščiausios aistros jaučiasi raupsuotos.
Neišmanau, kaip artumos negeist.
Mirties tiek daug,
Jog jaukias šaltas protas.
Ir man drovu išdegusių akių,
Ir man saldu nuo alkio
Tavo odą liesti.
Tik nebeklausk, ar dar kuo nors tikiu.
Mirčių tiek daug, baugu žiūrėt į priekį,
Pajautus tai, kad nieko negaliu 
Toj sumaišty naudinga benuveikti.
Į atsisveikinimus einam be gėlių,
Gyventi geismui pradanginę saiką.