Pavasario poezija svaigi 
ir pats nepajunti
kaip naktinių šnabždesių apsupty
įsirango poezijos gyvatė –
tokia švelni švelni
ir kartu tokia gliti
glausto seną kūną 
ir nepaliaujamai suokia
lakštingalėle „myliu“,
sava būtim užpildo
visą pavasario esmę
gyvatė – gegele kukuoja:
„tikiu", „myliu", „myliu",
juokauja, meluoja
kol gyvatės nuodų
paveikti smegenų vingiai
neatlaiko,
visiškoj toksikacijoje
ir aš šnabždu:
– „kokia moteris,
kokia moteris, myliu“
Gyvatėlė šnypščia:
–"tu mano,
tu mano, tu mano 
antroji sielos puselė,
tavęs nepaleisiu“.

Rubenso moteris gyvatėje,
pavasario varpams skambant
saldžiais nuodais nužudo
baisiau nei korono virusas –
tampu mankurtu,...
lemenu it vaikas 
nuvalkiotą frazę:

„AŠ TAVE MYLIU“

dalelė nepaveiktos zonos
siunčia užklausą:
„ar gyvatės keičia kailį?“