Kada gyvatės keičia kailį?
Pavasario poezija svaigi
ir pats nepajunti
kaip naktinių šnabždesių apsupty
įsirango poezijos gyvatė –
tokia švelni švelni
ir kartu tokia gliti
glausto seną kūną
ir nepaliaujamai suokia
lakštingalėle „myliu“,
sava būtim užpildo
visą pavasario esmę
gyvatė – gegele kukuoja:
„tikiu", „myliu", „myliu",
juokauja, meluoja
kol gyvatės nuodų
paveikti smegenų vingiai
neatlaiko,
visiškoj toksikacijoje
ir aš šnabždu:
– „kokia moteris,
kokia moteris, myliu“
Gyvatėlė šnypščia:
–"tu mano,
tu mano, tu mano
antroji sielos puselė,
tavęs nepaleisiu“.
Rubenso moteris gyvatėje,
pavasario varpams skambant
saldžiais nuodais nužudo
baisiau nei korono virusas –
tampu mankurtu,...
lemenu it vaikas
nuvalkiotą frazę:
„AŠ TAVE MYLIU“
dalelė nepaveiktos zonos
siunčia užklausą:
„ar gyvatės keičia kailį?“