Grėsmių akivaizdoje nepalūšim
Gal atlaikysim visas audras,
Jei lemta bus, galbūt pražūsim
Už tuos, kam esame našta.
 
Bet pabandyk paimti mano naštą,
Tavoji daug lengvesnė  bus,
Tačiau ir jos nenori nešti,
Nors kelias  daug šviesesnis bus.
 
Kaip tau padėti, kad suprastum,
Kad išorinis grožis gimsta širdyje,
Nerūstinkim širdies mes savo žodžiais,
Nes nuo jų silpsta  jėgos ir dvasia
 
Kai nėr jėgos, nėra vienybės,
Kuri kaip kumštis atlaiko stichijas,
Į ją sudūžta visos banalybės
Ir užsidaro dugno praraja.
 
Neuždarytos durys link gerumo.
Link padorumo, ieškojimų prasmės,
Praverkim  langą Laisvės spindulėliui
Ir padėkokim iš visos širdies,