Kai Leta semia burną

Gerokai pavėluota graužatis,
Kai laiką leidau pro pirštus – 
Lyg jo turėčiau savo valioje daugiau, nei Amžinybę,
Lyg aš ne juodraštis suglamžytas,
Lyg siela nuo jutimų nenutrūks,
Lyg atgaila ką reikštų iki smakro Letoj įsibridus.
Nebekalbu tiek daug – 
Tarytum pabaigiau žodžius,
Lyg jie be turinio ir orą virpina it vėjas,
Padovanoti sąmonėje gavusių skeveldromis suduš
Ir subyrės į dulkes
Nuvarvėję, nulašėję, sukrešėję.
Nebežinau, kas tikra, gyva?
Gal šventi jausmai?
Tačiau ir tie bemiegę naktį su vaiduokliais šoka.
Kokia ironija – 
Aš atgailauju per vėlai,
Kai rankoj nebe skeptras, o dulkėta šluota.
Sugrįžta pasakos, romanai.
Aš po juos blaškaus – 
Lyg jų herojai išvedė mane iš kelio.

Ilgi budėjimai prie senstančio ir klydusio žmogaus.
Sunki tyla, kai Leta burna semia.
Nijolena

2020-03-07 06:33:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2020-03-07 09:27:06

Talentu dvelkiantis kūrinys.

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2020-03-07 06:41:02

Puikiai išsakyta mintis, nuotaika