Kai Leta semia burną

Gerokai pavėluota graužatis,
Kai laiką leidau pro pirštus – 
Lyg jo turėčiau savo valioje daugiau, nei Amžinybę,
Lyg aš ne juodraštis suglamžytas,
Lyg siela nuo jutimų nenutrūks,
Lyg atgaila ką reikštų iki smakro Letoj įsibridus.
Nebekalbu tiek daug – 
Tarytum pabaigiau žodžius,
Lyg jie be turinio ir orą virpina it vėjas,
Padovanoti sąmonėje gavusių skeveldromis suduš
Ir subyrės į dulkes
Nuvarvėję, nulašėję, sukrešėję.
Nebežinau, kas tikra, gyva?
Gal šventi jausmai?
Tačiau ir tie bemiegę naktį su vaiduokliais šoka.
Kokia ironija – 
Aš atgailauju per vėlai,
Kai rankoj nebe skeptras, o dulkėta šluota.
Sugrįžta pasakos, romanai.
Aš po juos blaškaus – 
Lyg jų herojai išvedė mane iš kelio.

Ilgi budėjimai prie senstančio ir klydusio žmogaus.
Sunki tyla, kai Leta burna semia.
Nijolena