Nekrutu, net alsuoju tyliai tyliai, kad neišbaidyčiau minčių. Niekur neskubu. Tegu mintys pačios susirikiuoja, jei jau atėjo metas nubusti, o jei dar ne, tegu tęsiasi sapnas. Jie, mano dabarties sapnai, panašūs į serialus, padalinti į kažkada matytus vaizdus, ryškius, spalvingus, bet tuščius. Jei vėl nugrimstu į miegą, vaizdai užsipildo žmonėmis, žodžiais. Iki sekančio nubudimo.
Tai dabar vėl prabudau ir tylutėliai guliu, leisdama sau pasirinkti  sapno tęsinį ar sugrįžimą į realybę. Nepajaučiu, kad jau vėl matau save, einančią per sausą pušyną, saulėtos aikštelėse daugybė prisirpusių žemuogių, jas renku, renku, valgau. Miškas nebe miškas, o Vincės sodas. Ir čia visur žemuogės – žydi, noksta. Ir čia renku jas, valgau, beriu į krepšelį ir kažko įtemptai klausausi. Išgirstu – Vincutė užmatė mane, kviečia prie stalo, pastatyto po obelim. Jo kojos susmegusios į žemę, tarsi ne vienerius metus čia stovėtų ir aš mintyse skaičiuoju, kiek jau iš tiesų tų metų, dešimtmečių, kai čia lankiausi, visada buvau svetigai sutinkama, meiliai kalbinama, vaišinama, bet kažkas man slegia širdį – netikri tie žodžiai. Netikri. O kiek metų, kai nebesilankau?
Vincutė paeina į sodo gelmę ir kažkam nematomam kalba, kokia aš įkyri, vis ateinu ir ateinu, o ji turi vaišinti, juk viršininkė. Aptemsta akyse. Noriu šaukti, kad netiesa, kad nuo pirmo susitikimo pamėgau ją, pasilgstu, bet suprantu, kad nepatikės – jei nenubudo jausmas, žodžiai neįtikins.
Prisiverčiu nubusti – nesaugu ir sapne. Ilgos, negailestingos senatvės naktys. Kur pasislėpti nuo savęs?
Stipriai plaka širdis. Už miesto daugiabučio lango blaškosi vėjas, lyja. Bute aukštu žemiau nebekiauksi rudasis šunelis, matyt jo bičiulį, blyškiaveidį berniūkštį, mama jau užmigdė. Gretimam pastate, buvusiose kareivinėse įsikūrusioje aludėje jau pritemdyti langai ir dainų beveik nesigirdėjo, ir nepokšėjo fejerverkai pusiaunaktį nei vietos, nei Maskvos laiku. Kasnakt vis tas pats.
Tik dabar šmėsteli aiški mintis – nebesilankau toj sodyboj pamiškėj nuo tada, kai buvau išlydėta į užtarnautą poilsį. Vincutei atsisveikinant dvelktelėjo šaltis. Piktdžiuga? Ak, tos paskutinės mintys užmiegant, tie pirmi sąmonės blykstelėjimai nubundant! Ima ir įvardina žodžiais! Nebe viršininkė!
Užmigti nebepavyks, bet ir budėjimas kažkoks negeras, tik neatsimenu to kažko, tos vakarykštės paskutinės minties užmingant. Ji taip pat kažką rengėsi įvardinti, tik aš laiku  sunerimau ir pasiskubinau prasmegti į miegą.
Rytas auš dar negreit, pasislėpti nebėra kur, kaip ir atidėlioti akistatos su savim, todėl leidžiu laisvai  klaidžioti mintims.
 
Kas dažniausiai lankosi atsiminimuose tokiom senatvės naktim? Žinoma, vaikai, anūkai. Šią naktį mintys apie dukrą atklysta  be jokios tvarkos – tai jos vaikų juokas, tai ji pati dar mažutė. Linksma buvo, čiauškutė, kvatoklė, mylima visų, savų ir svetimų. Man net atklydo mintis, kad, keista, ar ne todėl aš ją taip myliu, kad mylima kitų, protinga, rami, stipri – sunkią valandą man norisi būti netoliese nuo jos, kažkaip lengviau. Ir tik dabar, kai jau tikrai senatvė, vis aiškiau suprantu, kaip sunku jai buvo. Ir yra. Bet moka būti laiminga. Neparduoda tikrų vertybių, daug praranda, daug pasiima. Šį rytą prašosi įvardijama viena pirmą kartą užklydusi mintis – kaip mano vaikas pavargo!
 
Jos mokytojas matematikas, sutikęs mane miestely, be jokios, rodos, priežasties užsikvatojo, bet atsisakė man ką nors paaiškinti, patarė pasiklausti savo vaiko, tik jei nenorės sakyti, tai atidėti neribotam laikui, kol pati panorės.
Papasakojo. Baigusi VU.
Ji bene nuo penktos klasės apsisprendė būti filologe, nemėgo matematikos, o naujas mokytojas buvo reiklus, griežtas, bet geras. Jiedu pasikalbėjo atvirai: jei jis jai pažada trejetą atestate, ji jam tokiu lygiu ir atsakinės, pati pakels ranką, jei bus pasiruošusi. Sutarė.  Deja, auklėtojai rūpėjo klasės pažangumo vidurkis, pavadino ją kvailele. Dukra įsižeidė, pažadėjo ir pažadą tęsėjo – vienerius mokslo metus matematiką mokėsi  tik ketvertui, penketui. Mane kur sutikęs mokytojas pralinksmėdavo.
Mano mergaitei nepavyko, mėgo rusų literatūrą, bet kai ji gavo diplomą, nelabai tos rusų kalbos ir literatūros kam bereikėjo, o ji neprarado sugebėjimo būti laiminga.
Atsimenu tą dieną bulvių dirvelėj, kur dar mėginau bent kiek gelbėti neblaivaus traktoristo nuvagotas bulves – atbėgo mano mergaitė pasišokuodama: – atbėgo mano mergaitė pasišokuodama:
– Mama, mama, mums gims dvynukai!
Pagalvojau – dvynukai dar būtų nieko, bet iš viso tai keturi! O ji krykštauja!
Buvo keturi. Dar nė vienas nebuvo pradėjęs lankyti mokyklos, kai vyras ją paliko. Su visais keturiais. Ir šį rytą kaip dabar matau dvynių vežimėlį ir abipus į jį įsikibusius vyresniuosius – į polikliniką, parduotuves, darželius, lopšelius, vėliau mokyklas, būrelius. Persikraustė į senučiuką „Opelį:”
Mūsų šeimoj anksti žilstama. Su gyvenimu susipažįstama iki pačių panagių. Mokama būti laimingais.
Kai susieina visi keturi, visi už mamą per sprindį aukštesni, linksmi, šnekučiai, kvatokliai, niekas tuo nesuabejotų – laimingi vaikai, turintys, mylimi ir mylintys mamą ir tėtį. Taip, ir tėtį. Pasirodo, tai įmanoma, tik reikia atsirinkti prioritetus. Kai dar netrukus po skyrybų tėtis norėjo grįžti, dukra dovanoti negalėjo.
Man jie, žinoma, visada buvo ir bus mažučiai. Štai ir šią žiemą, nors ji taip ir neateina, numezgiau šiltučiukes kojines…
O vakar dukra man papasakojo, kad savaitgalį vaikai su tėčiu buvo pas anuos senelius, pamatė tėtis tas kojines:
– Oi, kokios šiltos! Kad taip man į žvejybą?
Šio ryto pirmoji mano mintis nubudus po seniokiškų košmariškų sapnų  buvo – kurie siūlai šiltesni ir kiek akių reikės užmesti, kai kojos tokios didelės…