aš turėjau tave lapams rudenio siaučiant,
nenorėjau tikėt, kad tai truks taip trumpai...
it besvoris skridau, tavo šypsnio sulaukęs
vien tetroškau apglėbt ir jaučiausi keistai...
kaip dažnai mes godojam juodą liūdesio natą,
kad nelemta rieškutėm žarstyt aukso, deja...
nepamirškim: net Dievas neraudojo pamatęs,
kaip Jo sūnų prie kryžiaus paika kala minia...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-01-27 16:02:39
Jūsų pamąstymai verti didelio ir gilaus dėmesio.