aš turėjau tave lapams rudenio siaučiant,
nenorėjau tikėt, kad tai truks taip trumpai...
it besvoris skridau, tavo šypsnio sulaukęs
vien tetroškau apglėbt ir jaučiausi keistai...

kaip dažnai mes godojam juodą liūdesio natą,
kad nelemta rieškutėm žarstyt aukso, deja...
nepamirškim: net Dievas neraudojo pamatęs,
kaip Jo sūnų prie kryžiaus paika kala minia...