metų laiptai dėlioja taškus
ir vis kyla į svaigųjį aukštį
tiek nedaug
kad kelionėj žmogus
rastų raktą pavirsti į paukštį
tuoj spalvoj dėlionėj jausmų
jievarais grįstos laiko pakopos
baltos vėlės
lyg dvynės žvaigždžių
nebūtim lopšines sielų klostys
ir graudinsis variniai varpai
nešdami netekties skaudų gandą
dar tikėsi
tik tylūs beržai
sušlamės paskutinįjį kartą
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-01-26 00:28:12
Jaudinančios ir svarios mintys. Nešuosi į savo kraitinę skrynią. Ačiū.
Kad nekiltų papildomų ir nereikalingų minčių, tenka susigyventi su tais laiptais ir visai nesvarbu kur jie veda. Šanso paklysti nėra, nes gamta pasirūpina, kad niekas nepaklystų.