metų laiptai dėlioja taškus
ir vis kyla į svaigųjį aukštį
tiek nedaug
kad kelionėj žmogus
rastų raktą pavirsti į paukštį
 
tuoj spalvoj dėlionėj jausmų
jievarais grįstos laiko pakopos
baltos vėlės
lyg dvynės  žvaigždžių
nebūtim lopšines sielų klostys
 
ir graudinsis variniai varpai
nešdami netekties skaudų gandą
dar tikėsi
tik tylūs  beržai 
sušlamės paskutinįjį kartą