~Sugestyvus dienoraštis – 41
27. Kelionė tęsiasi III

  – Aš irgi, zinok, lab☼i, lab☼i rimt☼i, Kitkuti, –
girdžiu ir matau  save iš 2009 metų. Ten irgi ruduo, kaip ir čia. Ten irgi, kaip ir čia, Bobų vasara išėjusį į spalį. Ten irgi rudens darbai su jo paties ir žmonių gyvenimais, ten irgi daug  to paties, kaip ir čia, net ir aš ten, bet ne toks, ne toks, kaip dabar čia... Iš čia žiūriu į būtą  laiką, būtą save ir kartu jaučiu, suprantu, kad jis yra ne tik būtas, bet ir esamas. Čia ir dabar – niekas nedingsta,  neišsibarsto po kažkur, viskas sukaupta savyje. Esi tu, esu aš kaip archyvai.

Nemanau, kad gebu įkalbėti
Esantį laiką nebūti naiviu,
Ultimatumai jam nepaveikūs.
Žegnoki bažnyčiomis,
Melskis ar ne – nepadės;
Iš visur jis sugrįžęs,
Ramiai komentuoja, kas buvę kadais –
Šiandien, ryt, visuomet
Kaip ir Dievas, labai panašu...
 
Ekvilibristika, tu – kur?
Sunkiai taikais išeit į areną
Ir cirko publikos katutėmis paploti

Gal ir supyksi, bet...
Yžiai nepradangina upės
Visąlaik tik į vandenis jos šliauždami
Ačiū, kad proto nereikia.
Save trejybe užkoduoti – ESU

Atrodo, ištirpsta krantai,
Reikėtų atgal į peizažą užkelti,
Chorais pragysti, paskambint varpais, bet...
Yra kaip kasdien savo laiką girdžiu:
Vaikeliai, būkit gražiai, vis gražiau ir gražiau...
Aš gi kol motina, kol jūsų mama
Sūnų ir dukrų iš lopšių neiškelsiu.

  Reginys iš anų metų su paveikslo karieta įsišviečia dar geriau. Akinių nereikia. Ir klausos aparato ausyse taip pat nereikia. Mačiau ir girdėjau save taip jautriai, kad užsimiršęs tiesiau ranką paglostyti  Kitkutį, tačiau – ne, rankos tokiam dalykui per trumpos pasiekti. Delnas nusileido  beveik panosėje – ant dienoraščio netoli varnėno, o akys irgi lyg atitrūko nuo įmagnetintų jo akių, pro kurias matėsi kas dedasi paveikslo karietoje, atitolus nuo jos per visą dešimtmetį. Kaip tai reikėtų  suvokti, tikrai nežinau, bet neduok, Dieve, tokį reikalą atstumti  nuo savęs teisinantis, kad ir vėl su smegenimis kažkas ne taip.
  „Ne taip“ būtų, jeigu jie uždraustų neleist priimti į galvą tokios realybės arba elgtųsi panašiai kaip pirmą kartą išgirdus joje įsikūrusias dvi papūgas – Nadeždą Konstantinovną ir Eženą Potjė. Jau jos įsigyveno, aš apsipratau, bet vis tiek būna smagu prisiminti jų šnektas, dažniau tik jų  trupinius, kaip  pavyzdžiui:
  – Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai.
  – Kur važiuoja?
  – Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos:
Ir tiek atsiminus man pakakdavo, kad būtų gera.  Dabar atsitinka taip, kad  pajautos lyg atbuko, o  praeities reikalai lyg svarbesni. Ar tik ne todėl, kad  dėl anų reikalų gauti guzai jau užgydyti?
  Dienoraštį, pasiėmęs nuo stalo, pasilikau rankose ir net nejaučiu, kad jį laikau, o man protinga ir smagu atsiminti būtent taip, kad buvusio laiko tartum nėra. Ne iš nuotraukos, ne iš judančio kino, o iš gyvos realybės regiu būtus dalykus kaip iš esamo laiko, Matau iš jo kaip dalyvis, kaip reikšmingas potėpis  paties paveikslo – vežėjas aš ten ir man svarbu, kad karietos keleiviai jaustųsi kuo geriau, be stokos dėmesio sau. Taip Ūla, tai Kitkutis, taip istorikas Mundis, kuris, regis, labiau už  kitus parūpęs žinoti karietos praeitį.
  – Klausėte, pone, kas pirmieji buvo šioje karietoje. Deja, man tai nepavyko sužinoti. Tiesiog nepasirūpinau, buvau užmiršęs ir nepaisiau, kad toks darbas reikalingas ir jį reikia bent daryti, nepaisant rezultatų. Net įtariu, kad tai viena priežasčių, kodėl taip ūmai ir nelauktai, taip kerštingai buvo sudaužta „Dženė“, o man padovanota amnezija. Gal taip, gal ne, bet logikos čia nestokojama. Netgi nepasirūpinau sužinoti, kas yra karietos meistras ar meistrai.
  – Tu piktats tada puvai, taip?
  – Ne, Kitkuti, ir tada nepiktas, bet išdidus ir todėl kvailas.
    –  Puvo durnų laivats, pet dapar jau kvaitsiukų karieta.
  – Gal. Matysim, kaip kas bus, o kas buvo irgi  neturėtų prapulti. Galbūt  būtent todėl karieta ir  persikėlė į paveikslą, kad tuo pačiu laiku gebėtų  pakeliauti ir po ateitį, ir po praeitį, – girdžiu kaip paplepu tada ir suprantu dabar, kad tai ne joks plepalas. Net pagalvoju, kad gal kaip aš dabar  laikau rankoje dienoraštį, taip Aukštoji Kilmė laiko savo rankoje Visatą.
  Aukštoji Kilmė? O kodėl ne Dievas?
  Manau, kad rodydamas į ją išvengiu nuodėmės be reikalo netarti Dievo vardo. Patikiu, kad Aukštajai Kilmei, nemenkiau kaip Dievui smagu pamatyti, kaip, visaip besikapstydamas po savo galimybes, paregiu neginčytiną dviejų reiškinių panašumą – paveikslo ir  žodžio. Atsiranda paprastas suvokimas,  kad visu ūgiu įeiti į paveikslo karietą nė kiek nepaprasčiau  kaip visų ūgiu ateitį į dienoraštį, į žodžio karietą.