~26. Kelionė tęsiasi II

   Kai jėgų paliko nedaug ir atrodė, kad reikia padėti tašką, man dar pasisekė nepaklusti tokiam poreikiui; vietoje taško parašiau: Kelionė  tęsiasi... O paskui ilgai žiūrėjau į užrašą ir buvo nelengva susivokti apie kokią kelionę kalbu. Net ir po to, kai suskaičiavau, kad užrašui prireikė  keturiolika raidžių ir daugtaškio, smegenų malūnėlis dar nesiliovė malti. Dėliojau raides, klausydamasis malūnėlio, nepaisydamas kaip jos susidėlioja. Buvo reikalinga įsitikinti, kad tai ne kliedesys, kad ir į paveikslo karietą įeinama. Tik bėda, kad kažkodėl tai užmirštama, o atsiminus tenka šaukti ir rodyti kaip stebuklą. Betgi vienas kartas, anot žmonių  patirties, nemeluoja. Ir man buvo didi dovana, kad nežinia kaip atsirado galimybė, atsiprašant, nepakėlus subinės nuo kėdės, išsinerti iš savęs, o  atsiradus prie veidrodžio, nepamatyti jame savo  paveikslo, savo abrozdėlio. Pasijautęs tokiu supranti, kiek daug mėšlo nešiota, kol nepatingėta išsimėžti savęs iki dugno. Ir šis supratimas toks paprastas, toks akivaizdus, kada darosi sarmata, jog taip tik dabar parodyta. Ir į mėšlą, ir jį durnių.
   Na taip, neginčiju, kad reikšminga tai suprast,  bet... bet kaip atrodo tai, kas pasiliko, kaip atrodo tas „kažkas“, kuris išsigrynijęs, persėda keliauti į paveikslo karietą, patampa būti jos keleiviu? Labai nesinori, kad žinojimas tik tuo užsibaigtu, nes iš tikrųjų labai paranku nieko doro nenuveikiant, per visas filosofijas pasamprotauti, kodėl taip vėlai, TIK DABAR prisišlieta prie tokio supratimo...
 Supratimo? Betgi jo darnėra.

 Ką sau sakyti, kai žinau
 eiliniai nerikiuoja, kylančių į karą
likimais nežaidžia kaip kortomis
 ir net savęs pasaugoti neprašo
 oazė jų – išlikti savimi
 netgi jei šaknys negiliai įaugę
 ėdro! ėdro! – šaukiu, o atsikvėpęs

 tegu taip atsitinka,
ę) egzekutorius neatsikąs duonelės mano...
 sakmė, o ne sėkmė apglosto širdį
ir išgirstu: ji nepriklauso man.
 aukšti kalnai, kuriuos pasaulis mato
 savęsp šaly – jie aukštesni
 ir kažkodėl nematomi, akli.
 ...
   – O! smagu, kad ir daugtaškis nepasimeta, – nelauktai pasidžiaugiau vertikalėje po keturiolikos radžiu pamatęs tris taškelius. Atrodė, jautriau negu bažnyčiai patikėjau, jog dar bus leista supranti, kad jeigu ką galima parodyti kaip į stebuklą, tai pirmiausia reik paieškoti priežasties savyje, o tai irgi (ė - gė - gė!) kaip nepaprasta. Iki dugno išmėžtas Aš pasidaro  lengvas kaip dangus ir nemažiau didelis. Taigi ir sakau, kad būnant tokiu, duokite man adatos skylutę ir aš ne tik pro ją praslysiu, bet ir pagyventi joje nesikratysiu. Netgi ne vienas. Kad ir su Suliko. Stebėtume, kaip akmenimis neršia vėgėlės ir nereikėtų vargintis aiškinant kas yra poezija. Vieną kitą akmenį ir pas save, į adatos skylutę, įridentum poetiškam pasisėdėjimui.
   Užstoja tyla, bet tokią ją tegali jausti tik ausys. Sieloje neramu, galvoje irgi, nes norėjosi suprasti, žinoti, suvokti įvykio priežastį. Tačiau, matyt, nieko prasmingiau neįmanoma sumąstyti, kaip tik atsiminti mano kelionę pas arkangelą Mykolą ir nepaaiškinamus dalykus aiškinti jo angeliška galia. Ir vis dėlto, Dieve, esi.
   Šį kartą arkangelo Mykolo paramos neprireikė. Iš atminties kaip iš tylos pirmas išniro Kitkutis.
     – Mano Klimputelits geriautsiats patsaulyje. Tai ats, zinok, lapai, lapai rimtai.
   – Ką čia dabar pliauški? Rimk, būk tikras vyras, – pasakė Ūla, bet nuo abiejų jų žodžių pasidarė šilčiau. Tada. Paveikslo karietoje. Tačiau ir dabar, atsimenant – ne kitaip. Ir dabar, kaip tada pamaniau, kad gerais žodžiais gal prasmingiau negu šventu vandeniu galima pašventinti ir karietą, ir žmogų, ir visa tai, ką bažnyčia kada nors šventino ar šventins. O Kitkiui kalbėjau.
   – Aš irgi, zinok, lab☼i, lab☼i rimt☼i, Kitkuti.