~23. Ar baugu?

Jūs klausiate,
kai nuodėmingas,
ar baugu,
kai reikia pasilikti  su šventa?

Nesu iš tų,
kurie drąsa laimingi,
bet nebijojau būt su Marija.
Ir būdavę akimirkų,
kai užsimiršęs
ir dantimis pagrojęs,
panosėje vepėjau,
kad, o, Dieve, negerai,
kai senstame abu,
ir negerai, kad vis mažiau
ir tavimi tikiu.
Bažnyčių daug,
bet su tiesa ir jos nesugyvena.

Ilgai tylėjo Marija.
Paskui lengvai ranka
išlygino raukšlėtą kaktą:
– Nepaisyk kaip dangun, Pranuci,
kas kairėje, kas dešinėj
prie Visagalio sėdi.
Svarbu – TIKĖTI.

  Ir atsitiko, kai vėl regiu, kaip atkakliai kartojasi anksčiau būti vaizdai. Kurį laiką vienas, kurį laiką kitas.  Atrodytų, protinga pamąstyti, kokios priežastys juos verčia tai daryti, tačiau paveikslais išreikštos praėjusio laiko būties – daug. Sunku atsiminti. Tačiau yra kai kas ir ne taip. Jau nuo ano laiko, kai iš Dienoraščio atėjęs Vincas Kudirka tėvužio smuiku pagrojo muzikos, ji lig šiol netyla. Groja. Jau tąkart  savijauta tokia, kad ant dešinės rankos delno vis  užrašinėjau kaip ant popieriaus lakšto. Buvau panašus į emigrantą, nuvykusį į nepažįstamą šalį, kai svetimos kalbos kiekvieną žodį prireikia išmokti užrašus jį ant delno. Taip aš per užrašytą tekstą  stengiausi pagal išgalę kuo tiksliau atsiminti per visą AŠ (Ašašai) nuvilnijusią savijautą.

  Muzika netilo, nors ant Vinco Kudirkos kelių ramus ilsėjosi tėvužio smuikas su prigludusiu prie jo stryku. Iš kur šitiek muzikos, iš kur? Ar ne todėl atsimena ir dievai, apsigyvenę nemirtingumo eteryje. Ar ne todėl ir žmogaus gyvenimas taip atkakliai siekia ateiti į kitokią, į aukštesnę būtį?
  Lėtai, baimindamasis staigiau sukrutėti, kėliau akis pažiūrėti į Vinco Kudirkos veidą, norėdamas susitikti su jo akimis ir patirti, ar jis girdi, ar žino tokias man neįprastas pajautas. Ir šit supratau, kad pirmiau reikia pačiam  atsimerkti, tačiau vokai buvo sunkūs, lyg ant jų būtų pakabinti svarsčiai.
  Suspėsiu. Svarbu žinoti, kad reikia atsimerkti, pagalvojau, ir smagu buvo paspėlioti, kad gal ir aš muzikai reikalingas, jeigu ji pasilieka būti netgi be smuiko.
 
  Muzika nenutyla ir dabar, tačiau jeigu ją pagal savo pajautą reikėtų užrašyti, tai tekstas atrodytų maždaug taip:
  Ji – lyg didelio miesto gyvenimas. Nebent kažkiek pasnūduriuoja, bet gyva, budi, gyvena net naktimis. Toks dalykas niukino ateiti į namus net nepaskambinus ar nepasibeldus į duris: taip eina ir eina pro jas jaunas – senas, iš toli ar arti, iš būto ir būsimų laikų ir neatrodo, kad taip negalėtų būti. Netgi pasitaiko kuomet ir pats jautiesi atėjęs iš nežinia kur ir tenka pasiteirauti – iš kur parėjęs, parkeliavęs, Pranuci? Savijauta  nepastovi, bet joje išlieka poreikis: kalbėk, Marija,  kalbėk, kad  ir tylėdama, lyg neišėjusi su kūdikiu iš paveikslo. O savyje irgi, kad  ir tylėdamas, bet giedi:

Maniau, kad pasiremsiu poilsiui
į Druskininkus su Čiurlioniu
ir ilgesiu eilėraštį rašysiu.
Tegu geriau psichu, ligoniu
mato mane  žmonės
ir vis dėlto labai nenoriu,
kad atgal į rėmus grįžtumei, Marija..
Žinau, kad jie tušti tikrai nebus,
bet kaip jautru įkvėpti į krūtinę
pagoniškus laikus.

Kai gera, kai ramybė, kai taika,
kai akmenys nemėtomi į sielą.
įsišviečia kitoniškiau diena
ir būna, kad rožančius poteriaut nemoka, –

  Norėjosi, kad būtų įsiminta taip, kaip kad išsilieka medyje įdeginti įrašai. Deja, ir pats jaučiu, kad taip nepavyko. Matyt, taip todėl, kad dieviški dalykai nepasiduoda apčiupinėjami, neleidžia iš pajautų juos perkelti į bet kokį fizinį peizažą. Nors pasiklausius enciklopedistų vėlgi suabejoji ar toks pamanymas išlaiko kritiką, nes juk ir pasakyta, ir parašyta taip aiškiai, kad nors fotografuok..
  – Gal ir taip galima, bet paprasčiau negaišinant laiko pacituoti, – pasakė Citata  ir savo darbą atliko nepriekaištingai:
  „Jis (eteris) grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. “
  – Lyg jau būtum kaip į balių atėjusi. Dar ne laikas, mieloji.
  – Kodėl – kaip į balių? Ten, kur prisiminimai, Pranuci, ten ir aš. Suprantu, kad prie baliaus netgi reikalingesnė, kaip baliuje. Manykim, kad jo ruoša jau prasidėjusi. Tačiau ar reikia kažką dar manyti, kuomet  jau ir pirmieji svečiai pakviesti.
  – Tu apie Amneziją?
  – Ir apie save. Tačiau suprantu, kad Pivašiūnų  Švenčiausioji irgi anksčiau už mane. Karalius Mindaugas taip pat, – spurdėjo Citata, o  galiausiai net pritūpusi: – O prapultie, betgi kiek nedaug mums laiko  belikę. Skardenkim, triūbykim, dūduokim, šaukim, dzieduli, į visas keturias puses. Ne į balių, ne, kviesdami, o į talką jam paruošti. Nemanau, kad  senoji gvardija pasiliktų kurčia, neišgirstanti. Tokiam reikalui neturėtų būti mirusių. Ne - tu - rė - tų!...