Pameni tuos lietus,
Kai išeidavom į tykų kelią
Ir, prisirinkę obuolių patvoriuose,
Kalbėdavom apie vyšnias,
Numetusias lapus, ir mudu
Juos tik dar mesiančius?

Tos gilios žiemos!..
Juk sekdavom rogių pėdsakais,
Kol pamesdavom vienas kitą,
O susitikę skubėdavom skirtis.

Paskui sužydėdavom geguže,
Išsiliedavom ežero bangom,
Bet nedužom, tik pūkais atsiskyrę
Rūgpjūtį vėjui paleisdavom.

Ir kaip elegantiškai
Apsikeisdavom antausiais,
Pliaukštelėjimų aidai tarsi
Atsimušdavo skliautuose
Ir sugrįždavo frazėm. Barėmės.
Juk sėdėdavom ant šlapios žolės
Ir išdalindavom save rytui.

Tu tiek daug visko pasakoji
Apie mudu, tik nenutilk.
Klausaus tavęs. Aš nemaniau,
Kad man reikės tai prisiminti,
Aš nieko nemaniau, kai istorijas
Išmainiau į vienišą rudenį.