~22. Kai didžiuliai nuotoliai surenkami į smegenis
Sunku, o gal netgi neįmanoma tai, kas į galvą sukrito vienu ypu, persakyti, perorganizuoti, performuoti į žodį. Neiškart atsiliepiu, nes dar ir gerokai uždelsęs, nežinau kaip reikėtų atsiliepti. Nesmagu į tokį save parodyti, betgi ar paneigsi, jeigu būta kaip būta, kaip giedant pranešta:
Neskaitau
Jų tiek daug* kad užspringčiau begerdama kavą
Kol rytą steni užkietėjusiais viduriais
Ant ZOOM WINDOWS – unitazo
Ot tau! Iš kur žino, pagalvoju, kaip ką rytais veikiu, bet kad žino – irgi nėra abejonių. Tačiau reikalas tuo nesibaigia. Ir dėl to, ką tik išgirdęs, ir dėl to ką, sutelkęs atmintį, iš ankstesnio laiko žinau: pati juk nesiliauja įtikinėti, kad tik ir gyvena kūryba: kūriniai, kūriniai ir dar kartą kūriniai. O ar pamąstė, kad juos reikia perskaityti. Ir ne bet kaip, o būtent taip, kaip jie parašyti, nesileidžiant į kitokius jų supratimus, išvedžiojimus. Ne šiaip sau išminties tarta: žiūri į knygą, o mato špygą.
Nepakanka tiek. Dar ta špyga netgi smagiau kaip plunksna rašoma pačios knygos kritika, atrodytų, nuoširdžiai pasiteiraujant, ko taip bijoma jos, kritikos.
Bijomasi? Negi?
Man tokie įtarinėjimai neretai atrodo taip lyg bažnyčioje vietoje kunigo prie altoriaus matyčiau darbuojantis Bladuką. Vaidina žmogus, bet vaidina taip, kad ne sarmata iš jo rankų ir Švenčiausiąjį Sakramentą priimti. Ir vis dėlto:
– Bladai, kur dingo tavo protas? – tačiau Bladas ir be altoriaus nepėsčias:
– Ten, kur ir tavo, Pranuci, – ir jaučiu, kaip greitai bažnyčios peizažas su Bladuku prie altoriaus persimaino į kitą vaizdinį.
Jūs klausiate:
– Ar Jėzus Kristus,
kaip visi vaikai,
kuomet ant rankų
laikom prie širdies?
Ir aš maniau,
kad gal sunkesnės
ar lengvesnės rankos bus,
bet – ne. Pakėliau,
tartum būčiau kėlęs dukreles
Išdykęs Jėzus. Neramus.
Kabinos rankom už plaukų,
už nosies, už barzdos
ir klausė vis,
ar tėtis jo esu.
Ir juokės Pivašiūnų Marija:
– Ne tėtis, ne...
Paskui, uždėjęs ant pečių rankas
ir kaklą apsivijęs meiliai,
kuždėjo ausyje:
– Saldainį, dėde, jei gali,
paduoki man,
kad nematyt mama.
Ir buvo jam labai smagu,
kad mūsų išdaiga pavyko,
bet po minutės jau girdžiu:
– O! nemanyki, kad už dyką
saldainį skanų gaunu –
savo kančia išpirksiu nuodėmes aš tavo.
Tu, dėde, nebijoki jų.
Ir Marija,
žilais plaukais suvėlus galvą,
lingavo nežinodama,
išgirsti jai sūnaus žodžius
ar – ne...
– Hmm, – kažkas kimtelėjo. Gal ir toli, bet ne svetur, o Savęsp (Ašašai) šalyje. Atsiminimai irgi pačiam sau, bet šį karta jie pagal reikmę, kurios jau neįmanoma ignoruoti, nepaisyti. Ji jau pradeda diktuoti: reikia, Pranuci, reikia... Atsimink iš ko, kaip ir kada Seniai Šalčiai lipdomi. Pavasarį, vasarą ir netgi rudenį mūsuose jų nesumanysi.
Tačiau toks diktatas nuotaikos man negadina. Vis geriau pajaučiu, kad kažkokia Ypata ruošia nežinia kokį vaidinimą, kurio ruoša sumanyta nuo nežinia kada. Tuščias darbas rodyti į savo lopšį ir manyti, kad nuo jo, Pranuci, prasidėję tavo namai, tavo Ašašai (Savęsp), tavo būtis.
Tačiau ar tai reiškia, kad turėčiau išsižioti ir laukti į burną suskrendant keptų karvelių?
Dabar jau – ne. Jau nesikratau minties, kad toks sumanymas atliktas kažkur Ten, nors ir šalia, bet kartu taip nenumanomai toli, kad lengviausia dalykas jį parodant, tai mostelėti ranka kaip į niekalą ir gal tingiai manyti, kad nebent kokia akla, kvaila žuvis galėtų už jo užkibti. Žinau, jaučiau, kad man reikėtų pagreitinti susiėjimą bent tų, kuriuos jau kažkaip suspėjau minėti užrašais – kad ir Bladuką, Balsą, Vidinį, Citatą, varnėną Šnekutį, Šklėrių, Ypatą, Nadeždą Konstantinovną,
Eženą Potjė... Tačiau ne laikas vardinti ir skaičiuoti, kai ir mintyse nedrąsu pasirodyti Pivašiūnų Marijai ir jo sūnui Jėzui, kaip esi priverstas turėti reikalų su Poncijumi Pilotu ir kai norisi pačiam nepatikėti, kad tai mano paties parašyta.
Buvo neįtikėtina ant popierinės varnėno patalynės pamatyti du žiedus, tačiau nespėjau aiktelti, kai jau abu žiedai atsirado ant varnėno kojų. Nepakako to, kai supratau, kad abu žiedai dingę, išnykę, lyg jų nebuvę, tačiau prie varnėno atsiradęs saldainis, kurį anuo, man jaunesniu laiku, pavaišinau Jėzų, kartu su motina iš paveikslo nužengusia žemiau, ant buto grindų.
Iš tikrųjų ar buvo taip?
Betgi „buvo ne buvo“ – ne svarbiausia: kur kas svarbiau suprasti, kaip didžiuliai nuotoliai laike surenkami į Žmogaus smegenis, nors nemanau, kad tik į Žmogaus smegenis. Labai akivaizdu, kad pats geriau neapsižiūrėjęs labai mielai gali ant krūtinės nešioti Pivašiūnų Marijos sūnaus Jėzaus Kristaus kryželį, o ant kurios rankos piršto – Poncijaus Piloto žiedą, kurio akyje raiškiausiai išsišvietusi vyno taurė.
____
* žinučių
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...