Su Hermanu Hese
 
„Atrodė, laimėčiau viską, jei kur nors turėčiau pastogę ir prieglobstį, žinočiau slėptuvę, saugią ir tylią, su mišku ir jūra šalia, tik bet kokiu atveju – jokių žmonių, teikiančių rūpesčius ir vagiančių mintis, jokių laiškų, jokių telegramų, jokių laikraščių, jokių kultūros komivojažerių.“
            Hermann Hesse, „Vidinis turtas“, 110 psl. 2018
 
1.
 
Sava mintis, perskaičius esė apie senatvę: pastebėję pašaipią jaunų šypsenėlę, mes, senukai, nusigrįždami tik savitai atlaidžiai užjaučiančiai nusišypsom. Jauni turi tik vieną gyvenimą – dabartį. Ir tos nepažįsta. Mes turtingi, mes dar turime dabartį ir tebeturime išgyventą sudėtingą, nuostabų, pažintą praėjusį laiką pasaulyje, kurio nebėra. Jūs jo niekada nepažinsite.
Laimingas buvai, Hermanai, galėjęs turėti svajonę, ja tikėti. Juk jei ji išsipildytų, būtum laimingas? Jei svajonės pildosi, tai įrodymas, kad laimė yra? Ir tam, kad ją patirtumei, savąją laimę, tau reikėjo tiek nedaug – mažos, niekam nežinomos trobelės kažkur kalnuose, gal prie Keturių Kantonų ežero, užuobėgos Tičino griuvėsiuose, kelionės jūra, niekam nežinomu laivu, pagaliau kapą. Svarbu, kad pasaulis tavęs nerastų, netrukdytų, nieko nereikalautų. Citavai švabų pastorių: „O, duok, pasauli, man ramybę!“ Buvai  laimingas, kol svajone tikėjai, bet ji tave  nuvylė. Negalėjo nenuvilti. Supratai, kad svajonė yra tavo priešas.
„Ji tave ėdė, gėrė tavo kraują, ji vogė tavo gyvenimą“
                             Tsn pat, 112 psl.
Skaitau tavas mintis ir stebiuosi – savo išsvajotoj priebėgoj, vienatvėj tu, būdamas  vienas, nebijojai pasaulio. O, kad taip galėčiau! Man vis vaidenasi, kad mane mano vienatvėj bet kada gali nuskriausti iš miško tankmės išėjęs piktas žmogus, žvėris, pražudyti įsisiautėjusi stichija. ir mano ramybės ir laimės, vienovės su pasauliu neliks tarsi nė nebuvę, plaukdama jūra sutiksiu piratų laivą, o kuklų užrašą ant akmens prie kapo kažkas, ko net nežinau esant, suniokos. Kažkoks nelaimingas žmogus.  Gal net patį akmenį paklos į gatvės grindinį – tetrypia minia. Juk taip tebesielgiama su žydų atmintim ir neišnyksta kategorija žmonių, kurie savo niekšingumą, ar, pagaliau, kvailumą laiko racionaliu gyvenimo būdu ir jiems nerūpi žemės, žmonijos ateitis.
Pasaulis nepakenčia nepaklūstančių jam, drįstančių jaustis laimingais būdami vieni, nepriklausomi. O tu nebijojai, nejautei grėsmės.
 Aš jaučiuosi saugi vien minioje ir tai ne todėl, kad tikiuosi, kad ji, minia, neleis manęs skriausti, apgins, o kad joje pasisilėpsiu, kaip chameleonas prisiderinusi spalvą. Minia turi savus įstatymus. Kol jų laikysiesi, gali jaustis ramus, nes nelieka tavo kaltės, tave teisti nelieka kam. Minia aukščiau visko.
Hermanai, kokią spalvą įsiminei, pergyvenęs du beprasmius karus? Pilką eilinio kareivėlio, bevardžio statistinio vieneto milinės spalvą? Pigių blizgučių, beverčių pasižymėjimo ženklų  eiles ant vadų mundurą? O  juk iš apkasų į mūšį, į mirtį pirmasis kilo armijos eilinis, tai jis savo gyvenimo kaina  laimėjo arba pralaimėjo visus karus, nors jų jam mažiausiai reikėjo.
Minia neišgelbsti. Jokia priebėga neapsaugo.
Hermanai, kodėl tu, tavo kartos pėstininkai, tuščiagarbiai karvedžiai ir šviesiausi meno, kultūros, mokslo protai tylėjot, nesipriešinot kvailybei, leidot  ir dabar tebeleidžiama vykti tam, kas neišvengiamai veda į pražūtį, nors atrodo, kad  kiekviena karta suprato, kas vyksta, ir bet kada gali pasirinkti racionalesnę išeitį. Tik po kiekvieno, kaskart baisesnio, žiauresnio, vis daugiau gyvenimų pareikalaujančio karo, pasijaučiam esą išmintingi, garsiai šaukiam, kad karalius buvo nuogas ir kad daugiau niekada niekada neleisim kilti karui.
 
 
2.
 
Ankstyvas rytas. Vasara. Sausra. Nurudęs šlaitas į Minijos slėnį. Iškritusi rasa neatgaivina skurdžios augmenijos. Nužvelgiu lankoj išsidriekusius laukus – didesni, mažesni įvairių spalvų, atspalvių lopinėliai. Tai žemė, išdalinta po gabalėlį kaimo gyventojams, arai. Niekieno žemė. Šiais metais sėja čia, kitąmet, jei taip pasirodys esą reikalinga kolūkiui, gausi tuos arus visai kitame kaimo pakrašty.
Niekieno? Jaučiu, kad ne viską žinau, žmonės nesako, bet kaimui kažką reiškia tie laukų, tarpumiškių pavadinimai – jonutynė, paulauskynė...
Mėgstu taip sustoti atšlaitėj, nužvelgti kasdien spalvą keičiančią  mozaiką. Šiemet anksti gelsta vasarojus, o ir bulvės ne sodriai žalios, nušienautose pievose  neželia atolas. Dešiniau apleisto žvyro karjere atsispindi dangus. Matau pakrantėj dvi meškeriotojų figūrėles – senelis ir anūkas. Juos pažįstu, žinau jų vardus. Kairiau – kaimo kapinaitės.
Kažkur už manęs, pačioj šlaito viršūnėj kažkas kala kuolą, giedro dangaus fone ryškus seno vyro siluetas, pačia horizonto linija jo linkui eina karvė, senukas pakaso jai tarpuragį, paskui, kaip ir aš, nužvelgia Minijos slėnį. Neskuba nueiti. Man kažkodėl atrodo, kad jis žiūri į mane. Piktas! Daug kartų mačiau jį taip stovintį ir žiūrintį ir vis kažko pasijuntu nejaukiai, tarsi skolinga, kalta.
Sudraudžiu save – neprisifantazuok. Jo nepažįstu, nes aš kaime ateivė, nors gyvenu jau ne vienerius metus, ne su visais žmonėm dar pasitaikė bendrauti, žinau tik, kad gimęs ir augęs, visą amžių gyvenęs ana toj trobelėj, kurios stogas kyšo pro klevus, tik kartą ir tai ne savo noru, buvęs ją palikęs – į Sibirą. Sugrįžo. Dabar gyvena vienas, žmona jau ten, kapinaitėse, vaikai išvažinėjo į miestus. Tarpukary buvęs tvarkingas ūkis, dabar, kaip ir visiems, arai. Gerai dar, kad bent čia pat, apie trobą, bet vis tiek pikta, ilgai negalėjęs priprasti, kad jo žemėj aria, sėja, pjauna, šienauja svetimi, ne vieną kartą buvęs ištraukęs riboženklius.
Bene todėl man pasirodė, kad senukas pyksta, kad aš šlaite, niekieno žemėj, raišioju aveles. Ir dabar nužvelgiau tą saulės išdegintą plotą, kur tokia skurdi mityba, šiuometį avinėlį pavedėju ir pririšu raguvėlėj, kylančioj į kalną link senuko trobelės,   ten dar matosi žalios spalvos. Palaido jau negalima palikti, gali nuklysti į žmonių pasėlius. Gyvulėlis toks draugiškas, prieina tarsi atsisveiknti, palaižo rankas.
Nespėjau pareiti į kiemą, pasiveja moteriškė:
– Eik, gelbėk aviną. Senis nuo kalno…
Nebaigiu klausyti, ką gi daro senis nuo kalno, bėgu atgal, nusmelkta blogos nuojautos, nebematydama skaistaus vasaros ryto, meškeriotojų ant žvyrduobės kranto, žmonių, laistančių gėles ant kapelių.
Ten, kur ką tik palikau avinėlį, dabar stovi karvė skliaudo ausim, sunkiai, šniokšdama alsuoja. Senis pasilenkęs žvangina grandinėmis, keikiasi rusiškai. Kai jam pagaliau pavyksta išnarplioti susipynusias grandines, aš jau stoviu greta ir mėginu suprasti, kas gi čia nutiko. Kai senis pamato mane, nutyla, abu su karve bėga į kalną, jau abu dusdami, sunkiai šniokštuodami. Nereikia nė prieiti arti, suprantu, kad avinėlis negyvas.
Negaliu patikėti, kad tiek pykčio gali būti seno žmogaus širdy. Akivaizdu, senis tyčia atvedė karvę, kad susipainiotų grandinės ir viskas būtų nurašyta atsitiktinumui. Stoviu nuleidusi rankas, jaučiu, kaip skruostais teka ašaros. Kaip gali žmogus, kasdien matydamas nuo savo kiemo tą grožį, laimingai sugrįžęs iš tremties, žudyti? Juk ta žemė jau šitiek dešimtmečių niekieno. Mūsų. Visų. Netrukus nei tau, nei man jos nebereikės.
Pasiekę horizonto liniją, senis ir karvė sustoja atsikvėpti, atsigrįžta pažiūrėti ar nesiveju, senis paskubom kala kuolą, nusisuska eiti, tarsi smenga žemėn, dar sužiba saulėj žilas plaukų kuodelis, trikteli uždaromos trobos durys.
Hermanai, kur tokioj nuostabioj mūsų žemėj pasislėpti žmogui nuo žmogaus? Seniui nuo manęs, nežinančios kadaise jo buvusioos žemės ribų, man, neturinčiai jokių piktų kėslų, atėjusiai padėti, mylėti? Ar yra kur nors bent lopinėlis mano žemės, ant kurios galėčiau drąsiai statyti koją, be jausmo, kad neteisėtai minu kažkieno tėvų, senelių nuosavybę? Kieno testamente  paminėtas mano vardas?
 
3.
 
Sugelta siela jaukią, dulksnotą balandžiuo dieną stovėjau prie Santaros klinikų lango ir galvojau koks trapus yra gyvenimas, koks nenuspėjamas. Ligoninė dar tik buvo statoma, viename po kito korpusuose dar tik kūrėsi skyriai – priebėgos nuo nelaimių, ligų. Dirbti atėjo jauni gydytojai.
Buvau jau gyvenimo mėtyta, bėgdama nuo jo susiradusi priebėgą kaime – visur juk yra ligonių, patyliukais gyvensiu, dirbsiu ir nebus „jokių žmonių, teikiančių rūpesčius ir vagiančių mintis.“
Su kursantų grupe jau kurį laiką dirbom kardiologijos skyriuje. Buvo gera prisiminti studentiškus metus, jaučiamės ištrūkę iš kasdienybės, kiekvieną laisvesnę valandėlę susiburiam grupelėm, kalbamės ir mūsų mintys toli nuo kasdienybės, netgi tų Santaros ligoninės palatų. Mes, išsklidę po savus gyvenimus, jau kurį laiką pabuvom vieni, jau atradom savas, ne dėstytojų įteigtas mintis ir dabar atsargiai mėginom jas išsakyti su nerimu jieškodami atspindžio kolegų akyse.
Neradau.  Žmones, atsitiktinai susibūrusius aplink mane, jaudino visai kas kita. Nutilau. Kaip daugybę kartų, kai bijodavau likti nesuprasta – keistuolė.
Šmėstelėjo mintis – gal ir jie taip pat, tik bijo išsiduoti, geriau renkasi vienatvę. Mano gyvenimas yra vienintėlis, jis galės būti kažkieno suprastas tik atsietas nuo manęs, kai manęs nebebus, tik liks mintys.
O kaip jos, mintys, liks, jei tylėsiu?
 
Šios dienos užsiėmimo tema – pakitimai elektrokardiogramoje įvairių širdies ligų atvejais. Dėstytoja jaunutė – ką ji mums gali naujo pasakyti, pati dar ne ką težinanti. Girdžiu vilnietę gydytoją tyliai sakant – profesoriaus dukrelė, tai ir paskirta vos baigusi mokslus tokioms pareigoms.
Dėstytoją pakviečia į skyrių, išeidama mums referuoja apie  vieną iš keturių palatoj gulinčių moterų – užsitęsęs karščiavimas, labai silpna, prieš du mėnesius pagimdžiusi ketvirtą vaiką – pasikalbėkit, apžiūrėkit, kai grįšiu aptarsime. Kažkodėl priduria, kad ne, tai neįtariama širdies liga, tik štai EKG būdinga širdies raumens uždegimui, dėl tos EKG ir nori mums ligonę parodyti.
Kursantės atsainiai kai ko paklausinėja, kuri apžūri ligonę, kuri ir ne  vėl grįžta prie savo pokalbių. Aš  neturu su kuo kalbėtis, tai prisėdu ant ligonės lovos, paimu už rankos – karšta, sausa, akelės blizga, lūpos melsvos. Klausinėju, kaip skalbia vystiklus. Nustebusi žiūri į mane:
– Upelis bėga pro sodą...
– Apsiavusi botais?
– Visaip, kartais ir basom.
– Basom? Dar tik balandis!
Kruopščiai apžiūriu ligonę, išgirstu ūžesėlį širdy, dažnas pulsas.
Kai sugrįžta gydytoja, mudvi su jauna mamyte jau kalbam ne apie sveikatą, o apie vaikus. Ji juokiasi, veideliai paraudę.  
Mus nusiveda į kabinetą, aptariam tyrimus, pakitimus EKG.
– Gal norit ko paklausti?
Lukteriu, niekas nieko neklausia, daugelis jau ima rankines – paskutinis užsiėmimas, laukia Vilnius. Negarsiai sakau, kad pasigedau  ligos istorijoj reumato aktyvumo tyrimų ir neaptarėm ūžesėlio širdy. Gal tik aš jį nugirdau?  Prityla, nepatenkintos. Kažkuri klausia – kas aš tokia, iš kur? Irzlus balsas patyliukais atsako:
– Iš kaimo...
Dėstytoja piktai sugriebia nuo stalo stetoskopą ir pasuka durų linkui:
– Gal kas eisit drauge paklausyti?
Niekas neina. Kabinete tyla, labai lėtai slenka laikas, galima pagalvoti.  Tai ir galvoju, nusisukusi, žiūrėdama pro langą į statomą ligoninių miestelį, bet ir čia viešpataus atsitiktinumas.
Kai mes, provincijos daktarai, pasiunčiam ligonį konsultacijai į Vilnių, tikimės, kad čia dirba dievai, kad mums bus atsakyta į visus klausimus.
Mano gydytojų karta atėjome tuo metu, kai vyko perversmas medicinoje – antibiotikai. Kiekvieną sukarščiavimą ėmėm jais gydyti, dar nežinodami jų klastingumo. Tarsi neliko aktyvių reumatų, sumažėjo mūsų budrumas. Chirurgai ėmėsi operuoti senas širdies vožtuvų ydas ir atrodė, kad tos problemos nebeliks. Deja.
Sugrįžusios dėstytojos veidukai skaisčiai raudoni, kaip tos ligonės palatoj, jaučiasi tokia kalta. Sako, kad taip, ūžesėlis yra, bet matau, kad visai nėra tuo tikra. Įdomu, kada ji pirmą kartą išgirdo ūžesius širdy, jei iš viso juos išgirdo.  Aš – tik praėjus metams po Instituto baigimo ir dabar dar tikrai ne visus, neturiu su kuo pasitarti savo kaime, nėra dėstytojo šalia, viena su savo profesija, kuri jau kuris laikas slegia kaip našta ne pagal jėgas.
Dėstytoja padėkoja man už pastabą. Pati nesuprantu, kodėl pasakau, kad ligonės namie laukia keturi maži vaikai. Juk žino. Tarsi kaltinčiau. Kas man davė tokią teisę?
Išeinant nesutinku nė vieno žvilgsnio.
Po kelių dienų dėstytoja buvo beprieinanti prie manęs, bet kažkodėl nesiryžta. Nesiryžtu ir aš – mudvi iš skirtingų pasaulių, o klysti žmogiška, tik baisu, kai klysta gydyrojas. Klysta  visa gydytojų karta., atėjusi jau penicilino eroje.
Pasijutau vieniša. Hermanai, kur ta priebėga, kurioje galėčiau pasislėpti nuo žmonių, „teikiančių rūpesčius ir vagiančių mintis“? Ir kaip gyventi toje savo priebėgoje?
 
4.
 
Tai buvo prieš kelias dienas. Šiandien visai kita diena, šiandien jau gyvenimas po Černobylio. Ir mūsų mintys visai kitur. Sukvietė visas kursantų grupes į auditoriją, paskaitė trumpą paskaitą – atrodė, kad tiesiog niekas nieko nežino, nei kas įvyko, nei ką tai reiškia kiekvienam iš mūsų.  Ten, kažkur, prie puikios upelės Pripetės šią skaisčią pavasario dieną miršta žmonės, bet pasaulis net nesužinos tikro jų, statistinių vienetų, skaičiaus.
– Sužinosit. Jau niekada nebebus pasaulio iki Černobylio. Bet gyvena pasaulis po Hirosimos. Žuvę nekalba. Vis tiek sužinosit. – dėstytojas išeina iš auditorijos neatsisveikinęs.
Kadangi kursai po kelių dienų ir taip jau turi baigtis, mus išleidžia namo anksčiau. Štai ir stoviu vėl prie Santaros klinikų lango, laukdama atiduodant dokumentus ir galvodama, koks trapus žmogaus gyvenimas, skiriasi tik atsitiktinumų mastai – pavienė gydytojo klaida, avarija atominėj elektrinėj.
Hermanai, tu priebėgos jieškojai po karo. Kur man jos ieškoti laikmety, taip neseniai išgyvenusiam dar baisesnį karą taip nedaug nutolusiam nuo tavojo, atomui sėjant mirtį tariamos taikos metais? Kur pasislėpti? Kaip ištverti vienatvę minioje, suvokiant jos bejėgiškumą?
 
Pranešė, kad vėjui pakeitus kryptį, radioaktyvus debesis nuo Skandinavijos artėja mūsų pusėn. Lėktuvui leidžiantis Palangoj, į jį ir pasinėrėm. Niekad nematytas tirštas rusvas smogas tvyrojo visur aplinkui ir nebuvo jokios prasmės nuo jo bėgti, slėptis, jis lydėjo autobusą iki mano kaimo, mano priebėgos, sėdamas mano kartos, mano vaikų ateities ligas, kančias ir mirtį, o paskui nutolo miškų pusėn.
Kitą rytą pažadina siaubas. Vaikai miega. Reikia gyventi. Kaip gyventi? Savaitgalis, ne darbo diena, bet kaime  pavasarį gyvenimas nesustoja. Kolūkyje paskelbta talka – laukuose renkami akmenys. Per radiją pataria nebūti lauke, jei tai būtina, parėjus nusimaudyti, ypač saugoti vaikus. Kokia prasmė – neišeiti šiandien, juk išeisim rytoj, nusimaudysim, bet juk vanduo grįš į žemę. Kelinta žmonių karta sulauks radioaktyvių medžiagų pusiau skilimo periodo pabaigos? Pusiau skilimo periodo.
Mokykla taip pat eina į talką rinkti akmenis. Išeinu ir aš. Išleidžiu vaikus. Negirdėti juoko.
Kai pirmosios traktorių priekabos, mašinos, pririnktos akmenų, nuburzgia į akmenskaldę, būrelis žmonių susirenka senio kieme. Stovi. Tyli. Žvelgia į Minijos slėnį, laukų lopinėlių mozaiką, arus. Mums duota žemė. Tas, kas davė, pats neturėjo, atėmė iš kitų.
Dešiniau žvyro karjero vandens paviršiumi dangaus atšvaite skuba debesys, pro juos prasišvietus saulei man pasirodo, kad  matau iš gelmės žvelgiančias akis. Žemė nori mums kažką pasakyti.
Kairiau – kaimo kapinaitės.
Kieme nemaža supjautų drebulių kaladžių krūva, būtų patogu susėsti, bet žmonės stovi. Tyli. Kaladės didelės, daugelio viduriai iškiaužėję. Pamatau įkirstą kirvį, paimu, įvertinu, kaip gražiai, patogiai padarytas, pasistatau kur mažesnę kaladę, užsimoju. Skyla lengvai. Imu kitą kaladę. Ir dar. Ir dar. Negaliu sustoti. Pastebiu iš trobas išėjusį senį. Stovi ant prieslenksčio akmens, pakumpęs, susivėlęs. Žiūri į mane įsiutęs, gniaužydamas kumščius, bet artyn neina. Gyva neapykanta. Kam? Juk aš jo malkų neišsinešiu, tik man nepakeliama tyla, negaliu sustoti – bent tas garsas tegu sklinda lankom, ataidi nuo miško.
Pavargau, virpa rankos, bet skeliu, skeliu, kol neiškentęs Vytukas prieina, atima kirvį, pasigroži, kaip dailiai, patogiai padarytas. Įkerta į kaladę.
Atsigrįžtu. Mano kaimas žiūri į mane ir tyli. Pažiūriu kiekvienam į akis. Neturiu ką pasakyti savam kaimui. Kai atsigrįžtu trobelės pusėn, ant prieslenksčio akmens senio nebėra.