Kol akys dar gyvos,
Kol krūtinėje vietos yra,
Vis skubu prisiglaust prie tavęs..

Ir šiandieną mačiau,
Kaip plačiai įšviesėjo!
Džiaugės medžiai, žolė
Mūsų žodžiai ir darbas atgijęs...
Sėjo, oi dieviškai sėjo
Rytas šviesą į žemės akis.

Gali būt, kad jausmais,
Gal net žodžiais kartojuos,
Bet todėl, kad žinau, suprantu –
Vaikšto rytas manim,
Girdo širdį žolelių sunka
Ir vis moko pagroti Čiurlionį...

Dar užtruki, o Ryte,
Įsišvietęs plačiai...
Dar žibėk akyse ir vilty.
Aš dar vis kaip naivuolis tikiu,
Kad galbūt,
Kad kas nors
Kada nors
Ir mane pamatys
Įsibrėžusį ryto šviesoj...


Vilnius (Naujininkai)
2006 m. gruodžio mėn. 10 d.