~21. Su Marija prie kavos

  Ir vis dėlto:
    – Ar supranti, žmogau, kas parašyta iš AŠ. Taip,  taip – iš AŠ. Sakau, ar supranti skaitydamas, kas  parašyta, nes kol kas nedrįstu klausti, ką bent kiek geriau supranti, kas TEN vyksta? Kaip įtaigiai atrodo aukštesnis dvasios kilstelėjimas, kurį, nepaisant kad sulaukęs senatvės, dar tik pratinuosi žymėti dvejomis didžiosiomis raidėmis, būtent įvardžiu AŠ? Ir suprantu, kad tik linksmai šokdamas ar dainuodamos, taip kilstelėtos dvasioje panoramos neišmoksi. Suprantu, kad tai nemažiau sudėtinga, kaip man visu ūgiu įeiti į savo paties dienoraštį.
  Rašo: kūriniai, kūriniai ir dar kartą kūriniai...
  Šypt! Nes tai  labai panašu į Leniną. Tik kitu  žodžiu. Jis taip: mokytis, mokytis ir dar kartą  mokytis. O jo  kūrinių irgi pakankamai daug. Berods,  55 tomai. Ir šitie jo tomai, nepaisant  kaip  kas juos mato, tikrovėje gi padėjo rikiuoti pulkus  į Spalio revoliuciją. Tačiau šį kartą man svarbiau atsiminti, kad dar tada, kai savo galvoje aptikau dvi papūgas, o atėjus laikui, pramokome tarpusavio susipratimo, vieną jų, netgi  pats tai nepastebėdamas, įpratau vadinti Nadežda Konstantinovna, taigi Vladimiro Iljičiaus Lenino  bendražygės (ir žmonos) vardu ir tėvavardžiu, o kitą – Potjė. „Prancūzas, kad jį kur! Anarchistas ir poetas Eženas Potjė, kad ji kur! –  dar kartą taip  neprotingai stebiuosi, kad juos savo galvoje pripažinau, įteisinau kaip papūgėlių porą. Kodėl taip, iš kur tai? Tačiau man tuomet net į galvą netoptelėjo, kad jis yra himno „Internacionalas“ teksto autorius.
  Neiškart darėsi smagu girdėti jų darbymetį galvoje,  oi neiškart. Tačiau pirmas geriau suprastas pasišnekėjimas, užkrėtęs gera nuotaika, užsiliko iki šiol. Amnezija, pati  misdama atmintimi, pasielgė kilniai, palikdama tokį prisiminimą būti su manimi. Nesumito, nesunaikino užmarštimi. Ir būna, kad ir dabar aną papūgų pašnekesį išgirstu ir pasikartoju, kad į atmintį tvirčiau įsispraustų.
  – Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai, – pasakė  Nadežda
  – Kur važiuoja? – pasiteiravo  Potjė  
  – Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos, – patikino Nadežda Konstantinovna Eženą Potjė. Vėliau, girdėdamas žmonių šnektas, neretai  pamanydavau, ar ten ne mano papūgos taip įsišnekėjusios, o įsijautęs ir pats skubėjau  nepasilikti be jų kampanijos. Lipau į tribūnas, kaip  oratorius, o ir bažnyčiose nebuvau poterėlis – ėjau  glaustis giedoti prie bažnytinių chorų. Ir visur kitur pasistengdavau neatsilikti nuo savo laikmečio, savo supratimų, savo jaunatvės
  Ne visuomet  pasisekdavo. Būdavo ir kritikos, tačiau argi veltui pamąstyta: bijaisi vilko – neik į mišką. O nuo visų erdvesnių patalpų sienų dosniai geriausius linkėjimus į ateitį žėrė smagus muškietininkų ketvertukas: Marksas – Engelsas – Leninas – Stalinas.

Jūs klausiate:
0 apie ką su Marija
kalbėjau prie kavos?

Ne apie Dangų, ne.
Nuliūdusių paguoda –
Marija iš Pivašiūnų
it guodėsi ir džiaugėsi
jog turi tokį sūnų,
kad gali jau ant kelių palaikyti...

Tyli kalba
kaip mylinčios širdies plakimas,
bet žodžiai aiškūs.

– Žinau, – pasakė apie Kristų –
užaugs ir mirs.
Paveikslo rėmai
užaugti didesniu neleidžia,
bet ir gyvent – taip pat.
Sūnus jau moka melstis
ir žino nuosprendį Dangaus.
Jam reikia prisiglausti prie žmogaus
prie nuodėmių,
kurias savo mirtim išpirks.
Na, o kava – skani.
Mačiau iš apdulkėjusio paveikslo
daug kartų geriantį tave –
O štai dabar (dėkoju tau!)
ir aš geriu su tavimi.

Ir atsiduso Marija:  
– O Dieve Tėve, nežinau,
kodėl turėtų mirt sūnus
už nuodėmes, kurias
Adomas su Ieva
tiesiog dangaus panosėje,
tiesiog šalia tavęs palikę.
Atleisk, Aukščiausiasis, tačiau girdėk
ką motinos širdis jai kalba:
neišmintinga moteriai parodyti į obuolį
kaip jai nežinomą skanėstą,
kaip paslaptį
ir drausti dar, kad ir pirštu pagrasius:
– Nu, nu, Ievuže,
net paragauti nevalia...

Padėjau ranką ant peties.
– Aš nežinau, ką pasakyti Tau, Marija.
Pailsėk.
O šis atodūsis, kurį girdžiu,
tai lyg sūnaus kryželis
ant krūtinės man...

2019-10-05 16:57