Neverta svarstyti, kas gedi labiau –
Kas rauda, ar tas, kuris ašarų gumulą kramto
Ir jaučia, kaip skeldėja dykuma tapusios akys,
Kas nepaiso, jog skęs, bet plaukia į tolimą krantą,
Ar tas, kurs panyra, švenčiausių jausmų nei patyręs, nei jų neišsakęs.
Atleisk, jog meldžiausi,
Jog žodžiai vis plūdo ir plūdo
It geisčiau į TEN tave sekdama išvarvėti,
Trupėjau, byrėjau, nes buvau būtyje lyg tarp girnų malūno,
Degiau ir liepsnojau,
Nes troškau greičiau pelenėti.
Nors žodžiai visi – be prasmės. Jau gana būtų ūkaut ir kaukti.
Kodėl spragsi aistros į puslapius dienai sutemus?
Uždirbau ramybę.
Jau kūdikiai mudviejų spėjo užaugti.
Taip, aš atlaikiau šitiek laiko, kiek reikia įvykdyti priesaikai mano.
Dabar... Kas dabar? Vis dažniau aš šypsausi.
Tai finišo džiaugsmas,
Kai raumenys poilsiui glemba.
Aš laukiu dienos, kai tu po velėna priglausi
Ir mūsų palaimos tyloj girdėsis,
Kaip lašas nuslysdamas krenta
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-11-18 19:57:58
Perskaičiau porą kartų eiles, kad pajausčiau kuo "kvėpuoja" eilės ir susimasčiau, kiek drąsos reikia turėti džiaugtis, artėjant prie finišo ribos ir nežinant, kada tą ribą teks kirsti bei matant paruoštą juodai baltą finišo vėliavą. Prisiminiau Juodvarnio (aš atėjau vėliau) eilių vieną posmą:
Juodai baltos finišo vėliavos.
Taip norėjos nors dalį rato
Be skubos, be aikštingo vėjo
Ir be jokio daugiau falšstarto.
Beje man nesvetimas Juodvarnio eilėraštis, nes kažkada teko teisėjauti automobilių sporte. Buvau sukrėsta, kai vieno ralio metu privažiavo distancijos mašina ir pasakė, kad nelaukti vieno automobilio, nes Žemaitijoje žuvo lenktynininkas.
Būtų gerai, kad kiekvienas žmogus, artėdamas prie finišo ribos turėtų šturmaną,