Neverta svarstyti, kas gedi labiau – 
Kas rauda, ar tas, kuris ašarų gumulą kramto
Ir jaučia, kaip skeldėja dykuma tapusios akys,
Kas nepaiso, jog skęs, bet plaukia į tolimą krantą,
Ar tas, kurs panyra, švenčiausių jausmų nei patyręs, nei jų neišsakęs.
Atleisk, jog meldžiausi, 
Jog žodžiai vis plūdo ir plūdo
It geisčiau į TEN tave sekdama išvarvėti,
Trupėjau, byrėjau, nes buvau būtyje lyg tarp girnų malūno,
Degiau ir liepsnojau,
Nes troškau greičiau pelenėti.
Nors žodžiai visi – be prasmės. Jau gana būtų ūkaut ir kaukti.
Kodėl spragsi aistros į puslapius dienai sutemus?
Uždirbau ramybę. 
Jau kūdikiai mudviejų spėjo užaugti.
Taip, aš atlaikiau šitiek laiko, kiek reikia įvykdyti priesaikai mano.
Dabar... Kas dabar? Vis dažniau aš šypsausi.
Tai finišo džiaugsmas,
Kai raumenys poilsiui glemba.
Aš laukiu dienos, kai tu po velėna priglausi
Ir mūsų palaimos tyloj girdėsis,
Kaip lašas nuslysdamas krenta