20. Neužtenka drąsos pasidomėti...

  Jau pasitaiko, kai ir mano užrašai pradeda maištus. Streikų imasi. Nori – krutinasi bent kiek, nenori – pasiligoja, įsiserga. Jie dar tylūs, dar juos galima iškęsti savyje, tačiau užglaistyti taip, kad jų tartum nebūtų, nemanau, kad reikėtų. Dažniau už kitus, maištaujančių vardu, kaip jų pasiuntinė prisistato Citata, atkakliai įtikinėjanti, kad su ja esame pažįstami dar nuo radijo karietos (Dženės) laikų – netgi  kartu keliavę. Kažkodėl neatmenu, tačiau iš jos kalbų suvokiu, kiek daug užmaršties nusėdę manyje, kad natūralu manyti, jog užmiršta daugiau, negu įsiminta. Būtent tokį suvokimą esmingiau  pakurstė nelauktai atsiradęs baliaus reikalas. Net ne iš pašalės, o pirmiausia iš mano  AŠ. Būtent iš ten esu priverstas (bent kol kas) parodyti į AŠ didžiosiomis raidėmis, kadangi, regisi, jau įtikintas, kad AŠ ir „Aš“ ar „aš“ “nelygu. AŠ – tai sankaupa, kurią jaučiu ne per savo išvaizdą ar pomėgius, ne dairydamasis  po kasdienybę. Tokiems reikalams, kaip ir anksčiau, laikantis gramatikos nuostatų, galioja „Aš“ ar „aš“. Gi AŠ tai, sakyčiau, dvasinė sankaupa, išlydyta iš dievai  težino ko, bet materijos reikalas savo svarba yra gan nereikšmingas, atitolęs, jis lyg žaisliukai paduoti pažaisti žmogaus gyvenimą.
  Ar girdite, ką sakau?
  Aš girdžiu, jaučiu savo kalbėjimo skonį  burnoje,  tačiau prašau neklausti ką taip ir iš kur taip kalbu. 
  – Neklausti?
  – Būtent. Taip, prašau neklausti, nepaisant, kad jus myliu, gal būt ne mažiau kaip ir Mira (beles) *

myliu aš jus
Dieve, kaip myliu aš jus
šaukiate Jūs, šaukia visos mano nerimo pusės ir aš
kaip mėnulis
savo tamsiąja akim
nužvelgia
tyliai takeliu nubėgantį vilką

  – Ir vis dėlto, – nenurimsta kažkas iš AŠ
  – Betgi  suprantu, kad jums šitie dalykai geriau žinomi. Ir plika akimi matosi, kas atsitiko. Protas temsta, bandant suprasti. Skaitykite, ten juodu ant balto...
  Gal skaitė, gal – ne, bet tai jau nebuvo svarbu. Raštu sąžiningai liudijau, ką mačiau akimis. Buvo  neįtikėtina ant  popierinės varnėno patalynės  pamatyti du žiedus, tačiau nespėjau aiktelėti, kai jau abu žiedai atsirado ant varnėno kojų. Nepakako to, kai supratau, kad abu žiedai dingę, išnykę, lyg  jų nebuvę, tačiau prie varnėno atsiradęs saldainis,  kurį anuo, man jaunesniu laiku, pavaišinau Jėzų, kartu su motina iš paveikslo nužengusia žemiau,  ant buto grindų. Betgi ir šį žinia taip pat juodu ant  balto. Rašiau:

Jūs klausiate:
o kas toliau,
kai Pivašiūnų Marija
nusišvietė ant sienos
                kabančiam paveiksle?

Ji sūnų padavė man į rankas,
išėjo iš paveikslo rėmų
ir buvome kambaryje trise,
o rėmuose lingavo
                        liūdinti delčia.

Pasakė Marija:
– Jau netikėjau, kad yra
Žmogus, dar galintis
priglaust mane
kaip moterį,
kaip motiną
nenupieštą,
o gyvą.
Žinau,
net rožinio, Pranuci, neturi,
malda nevargina tau lūpų,
tačiau kuomet bažnyčia
suskamba širdy,
tai nuostabu,
kad niekas TEN –
(net nusidėjėliai!) –
neklūpo.

Neįprasta šventiesiems
prisiglobusiems mene,
bažnyčiose matyt išdidų žmogų.
Gal bus diena,
kai grįš jie iš dangaus,
palikę nuovargį ramybės,
statulų marmurą,
paveikslų rėmus.
ir bus palaiminti,
su duona ir druska,
su vandeniu ir vynu.
į namus atgal parėjus.
O šį paveikslą, kur delčia
daug metų supo sūnų ir mane,
tau atminimui dovanoju.
Jeigu turi kavos,
išgerčiau su tavim mielai
na, o ir sūnui,
                  Jėzui Kristui
gal koks skanėstas burnai atsiras.

Kava pakvipo kambarys
ir džiaugsmas sklendė –
atėjo Marija.
atėjo jos sūnus.
atėjo į namus Nuliūdusiųjų šventė.

  Sakau, tada buvo šventė, didelė šventė ir šio rašto tekstas taip pat ryžtasi įvardinti „Švente. “ Tačiau Tada tai ne Dabar. Dėliojau iš rankos į  ranką sugražintą saldainį, vis girdėdamas: 
  – Kankink, Pranuci, kankink. Dar ir tu kankink. Iškentėjau Poncijų Pilotą, iškentėsiu ir tave.  Dar, regisi, burnoje čiulpiu tavo man duota saldainį, o  tu...
  O aš?
  Jau buvo daug laiko ir daug progų numirti,  tačiau ir to padaryti neįstengiau. Tačiau dabar dar viena mįslė užkrito ant smegenų. Tarkim, kad dar vis nežinau tiesos ir man tik pasivaideno, kad savo akims mačiau žiedus, kurie per trumpą laiką  suspėti uždėti varnėnui ant kojų ir nuo jų kažkaip  pradanginti. Tarkim, jog nežinau, kad tie du žiedai  iš tiesų yra vienas, tik parodytas iš dviejų laikmečių. Iš ano, kuomet jis dar ant šeimininko piršto ir yra jo  tarnyboje, priimant ypatingai svarbius sprendimus.  O kitas laikmetis – mano,  Pranuco ir visų mūsų, pažymėtas dvejais pasauliniais karais ir ruošimuisi trečiajam. Beje, šis žiedas irgi surastas griuvėsiuose – apveltas, išmurzotas dviejų tūkstančių metų laiko nuosėdomis. Ir trečia...  Tarkim, jog aš  nežinau, jog šis žiedas priklausė Poncijui Pilotui, įsakiusiam nukryžiuoti  Kristų...

  O ausyse nenutyla:
  – Kankink, Pranuci, kankink. Iškentėjau Poncijų Pilotą iškentėsiu ir tave...
  Ne, man neužtenka drąsos pasidomėti, kas čia  taip šaukia...
  Mačiau, kaip šyptelėjusi Citata prisidengė vėduokle ir, pamakalavusi ja po nosimi, kažką tarusi apie saiką. Ar tik ne iš Archilocho paliepimų: [i] koks būdingas žmogui saikas, visuomet gerai žinok...
  ------  -----------  ------------         
* Mirabeles, eil. „Karma“, „Rašyk“,