19. Neįtikėtina, bet...

  Nenusiteikęs ginčyti išgirdus, kad tai, ką čia rašau (ar dar parašysiu) daug kas neįtikėtina. Ir nors pats taip suvirpintą orą – neįtikėtina – neretai išleidžiu į apyvartą ausims girdėti, bet tenka prisipažinti, kad taip padarau giliau nežvilgtelėjęs, nepastudijavęs jo prasmių. O ar kas pamatuos, suskaičiuos, kokią daugybę reiškinių vienu juo – NEĮTIKĖTINA – rodome? Tačiau nepaisant jų gausos, išgirdus jį, dar vis suklusti, jis dar vis neatbukintas ir klausa žinias su tokia nuoroda  jautriau priima.
  Priprasime, atbuks klausa ir šitaip žymėtai žiniai girdėti. Kad ir dėl  priežasties, jog visas žmogaus gyvenimas yra stebuklas. Ir ar tik žmogaus? Nežinau, kaip jautresnei žiniai reikėtų padėti, tačiau suvokiu,  kad tai svarbus dalykas. Net  bandau įsivaizduoti,  koks didelis stebuklas žmoniją ištiktų sužinojus, jog astronomai kažkur, nežinia kaip arti ar toli kosmose aptiko mažą uodą ar netgi už jį mažesnį gyvį. Štai todėl ir tariu, kad nėra mažų dalykų didiems stebuklams pažinti. Neįtikėta man, pavyzdžiui, kad, paskaitęs mano raštus, nepažįstamas vyras taręs:

... nu, kaip ten bebūtų...
ale žinok, aš vat, perpus jaunesnis užu Tave, tiek sklandžių niekų nepripaistyčiau, net už pinigus...
nu, galios literatūrinės nepakaktų, anei kantrybės...
ačiū, puiku,  biesas su jumi, kaip sakoma...
  Atsiliepiau:
  Senokai taip nusišvietęs buvau. Kaip koks apdulkėjęs, murzotas bažnytinis paveikslas, –
  o dabar pagalvojau, kad taip todėl, jog biesas, kaip  sakoma, buvo su  manimi. Tačiau dar svarbiau šiame epizodėlyje išgirsti, kad gali būti (ir būna taip), kai nežinai, kas šalia tavęs yra, kad ir toli būnantis. Toli, toli, net nežinia kur, o vis tik šalia... Dabar  jau netgi nesakau, kad „perpus jaunesnis užu“ mane buvo šalia; jis yra, jis užsiliko pabūti pas mane, nors irgi nežino, kad pasilikęs, nežino netgi, kad galiu jam paskaityti jo paties eilėraščių. O galiu gi, galiu:

гуди... гуди, сосновый лес.
гуди, будто в каждом дереве – бес.
будто пробил час всем хором стучаться в двери небес...
 
  Betgi jis toks ne vienas. Yra aibė mielų, man  nepažįstamų žmonių, su kuriais dienos šviesoje – jeigu taip galima tarti? – niekuomet nesusitikęs. Visi tokie būties reikalai pakylėti į aukštesnį lygmenį, kur visa veikla atliekama be raumenų. Panašiai kaip sapne, kur Visata be materijos, tačiau kaip su materija ir kažkiek daugiau. Sakyčiau, ji „perlydyta“ į dvasią. Taip, taip,  prisipažįstu. kad tai aš taip sakau, nors jaučiu, žinau, kad vėl bus smagiai papriekaištauta kaip apie „sklandžių niekų paistymą“, bet...  O kaip  turėčiau atsiliepti? Juolab, turėdamas teisę manyti, kad pasitaikė nuveikti daugiau, negu suprantu. Aš čia kalbu – gal prisimenat? – apie Amnezijos pakvietimą  į balių:

  – Kviečiu, Amnezija, ir nemanyk,
  kad šitaip sumeluoti tau galėčiau.

  Ar galėjau pamanyti, kad kada nors taip toptelės į galvą? Tačiau dar labiau neįtikėtina, kad tai  padaryta pirmuoju numeriu. Tai pirmas  pakvietimas. Būtent nuo jo prasideda, kaip dabar sakau, gyvenimas dėl baliaus. Paliktas iki jo  laikas dar skaičiuojamas keletu metų. Tačiau ar tie trys – keturi metai daug, kai suprantu, jog baliuje norisi padoriai sutalpinti ne tik tuos, kuriuos gal net privalu pagal giminės kraują ar tradiciją pakviesti, bet ir tuos, kurie patys panorėtų gražiai paulioti.
  Bet kaip tai padaryti? Kaip išnešioti tokią žinią? O reikia juk! O būtina. Taip tik pakalbama, kad dar ankstoka net vaizduotėje  fotografuoti tokio baliaus ir jo ruošos paveikslus, tačiau pirmi  guzai ant galvos jau užaugo. O kiek jų atsiras dar? Ir ką daryti, jeigu su tokiomis  puošmenomis reikėtų priimti baliaus publiką?
  Sakot, ar verta nebūtais dalykais galvą kvaršinti, jeigu joje ir taip visa ko per daug? Tačiau suprantu, kad jie ir nepasiviešinę, neįsivardiję sugeba priminti save. Ir gal labai įvairiai, bet šį kartą... argi taip kur nors išgirsta?   
 
  Atrodė, nespėjau geriau apsidairyt po šnektelėjimo su Amnezija, kaip išgirdau:
  – Kankink, Pranuci, kankink. Dar ir tu kankink. Iškentėjau Poncijų Pilotą, iškentėsiu ir tave.  Dar, regisi, burnoje čiulpiu tavo man duota saldainį, o  tu...
  O aš?...
– Kankink, Pranuci, kankink. O tu jau baliuje su Amnezija. Baliaus ponia? Muzika, ko tyli? Pranucis nori pašokdinti pirmąją baliaus damą.
  Kas gi čia taip? Atrodo taip tylu, kad tokia tyla gali atsirasti tik susprogus ausų būgneliams. Kas čia taip trankosi? Neįtikėtina, –
  nesuprantama  galvoje, tačiau dar labiau neįtikėtina pamačius, kad  ant popieriaus lapo, pakloto kaip patalynė varnėnui, nukritę du žiedai. Bet – ne. Atsiprašau. Ne nukritę. Tuoj paregiu, kad vienas žiedas apneštas laiko sąnašomis, taip labai sumurzotas, sujauktas, kad nesuprasi, ką rodo žiedo akis, tačiau kitas – švarus, nuo laiko sąnašų nuvalytas ir jame išsišviečia vyno taurė. Tačiau visiškai vaizdas įsišviečia dar vėliau, kai suprantu, kad jais sužieduotos varnėno kojos.
 
  Kas čia taip trankosi? Kas? – nenutyla  sujudimas  galvoje.
– Muzika, ko tyli? Pranucis nori pašokdinti pirmąją baliaus damą.

Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiuoja karieta
Parvežt dangun į balių, –
  suskato groti muzikantai, bet ar jie girti, ar dar kažkas atsitikę, tačiau tikra, kad muzika man girdėta, žinoma. O dainą ir pats ne kartą dainavęs. Ir kaip solistas, ir kartu su choru:

    Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
    Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
    Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
    Saugoki darželį,
    Būk ištikima.

    Sunkiai, it akys būtų prilipintos, atplėšiau jas nuo  tolių, vėl žiūriu į varnėną, tačiau vaizdas čia irgi kitoks. Dingo du žiedai, o šalia varnėno atsiradęs saldainis. Tas pats, kurį kažkada dovanojau Jėzui. Tada jis dar nedidelis, ant motinos kelių...
  Tada?
  Tuo netgi neabejoju. Taip, tada. Tačiau argi  taip gali būti?