18. Nemanyk, Amnezija, kad šitaip sumeluoti tau galėčiau

– Neskubėsiu,  neskubėsiu.  Jeigu ir  pats panorėtum, negalėčiau  dabar padėti. Priimki kaip Dievo žodį, nes iš tiesų sakau tiesą, – pasakė Vidinis. Dar priminė, kad nebūčiau tingus aplink  save  atidžiau  pasidairyti, netgi po sapnus, netgi  po  prisiminimus...
  – Prisiminimus? Ar suvoki apie ką kalbi? – išgirdau Amneziją, kuriai ir vėl prireikė nusikvatoti garsiai, bet neatgrasiai, o nusileidusi iš tokio pakylėjimo jau  kone pašnibžda: – Leisiu, Pranuci, tau truputį  prisiminti apie save. Leisiu.  Betgi  atsimink, kad  jau  kadū kadaise Archilocho žinioje tau pasakyta:
koks būdingas žmogui saikas,
visada gerai žinok,
  – Ir tai buvo kada? Ogi prieš gaidgystę, tačiau tu šį žodį atkakliai tardavai kitaip. Na, kaip? Atsimink.
  Atsirėmiau  į kėdės atlošą, bandydamas lyg  prisimerkti, kad atminčiai būtų erdviau, bet mano  pastangų neprireikė. Gyva atmintis suspurdo  galvoje taip, kad jau iš jos nedelsiant  tiesiog – ir į žodį, ir į visą tekstą. Taip turbūt atrodo žmogaus savijauta, kai jam prasižiojus į burną netikėtai suskrenda kepti karveliai...
 
„ Dar prieš GAIDGAIDYSTĘ (gaidgystę) išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
    – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu. Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau pradedi atsigauti.
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir, juos girdėdamas, negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį paimčiau, kad ir nedaug iš jo malonių prašyčiau, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones „Džene“.
  – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė balsas.
   
  Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, ne ramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai. Dažniau po vieną, po vieną, kiekvienas sau, sau...
  – O Dieve! Dieve! – atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis irgi kažkas, ko gerai nepagaunu. Lyg parašas ant popiergalio: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti.
  – Ir vis dėlto, kas buvo – buvo, karieta pražuvo, – nerimo naktyje balsas. – Va, kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti kaip, iš kur ir kodėl ši karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kai buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra

  Po šių žodžių pajaučiau, kad į sielą, kaip į rudenį krenta lapas. Klevo. Nors dar nepakąstas šalnų, nors dar nesušalęs. Nukrenta. Kurį laiką dar vis vietoje. Vis ramus. Nekrutantis. Tačiau  šit  atsikvepia vėjelis ir pasiima jį panešioti. Tylu. Ramu.  Tačiau tai netrukdo man matyti, kaip ateina Vincas  Kudirka su tėvo smuiku, netrukdo girdėti, kaip groja muzika. Savaime,  nežinia kieno iniciatyvos palieptas, paimu į rankose nušautą varnėną. Jis dar vis neatvėsęs, vis šiltas. O kiek metų a, kiek?  Daugiau šešių dešimtmečių, kai maniau, kad  jo  nėra. Kad nušautas.
  – Taip, mielasis, buvo toks laikas, kai būtent aš  buvau karietos vežėjas. Dženės vardu vadinau. Dženės karieta.  Dženės... Bet kodėl tik dabar  atsimenu. Negi galėjau užmiršti? 
  – Rankos man nebučiuok, vežėjau. Ir nenoriu, ir  nepasieksi, bet ir man malonu būtų gerą žodį išgirsti.. Gal pabandyk kad ir eilėraštį padeklamuodamas. Ar  girdi? Tai aš tave taip raginu, aš, Amnezija..
  – Taip nesugebėsiu, kaip tu
  – Tęsk.
  – Aš taip nesugebėsiu. Man sarmata.
  – Tikrai?
  – Kaip Dievą myliu.
  – To neužtenka. Vyrui mylėti reikia moterį. 
– Taip, reikia mylėti ir moterį, – prisipažinau  nemeluodamas nei Amnezijai, nei sau, nei Dženei ir visiems, kas girdi ar girdės.
– O tu, Amnezija,
Tu vienaake, –
    Ne, ne, taip negaliu. Žinau tik, kad esu ir... ir ne daugiau. Geriau gesinki savo akį ir nežinoki kaip be praeities slogu.  Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk: dega ir šaudo, šaudo ir dega. O pasiklausai ir vėl girdi spiečių įvairiausių nuomonių. Kad  iar  apie  tave, mane.
– Saulute, šviesk. Ta amnezija gali būti ne tik smegenyse (atminties), bet ir dvasios. Supratau, kaip du- viename.
– Kliedesiai. Gal tamsta ir išmintingas, ir turintis patirties, tačiau nematau nieko, visiškai NIEKO dėl ko reikėtų liaupsinti šį kūrinį.
– Tai aš, dėdė kurmis. Paskaitau, paklausiau. Gal  gerai.
– Mane irgi kartais kamuoja amnezija, vis atrodo, kad turiu eiti į kiemą spardyti kamuolį, bet paskui atsitokėju, kad ne mane vaikai šaukia, o kaimynų berniuką.
– Sklerozė neturi humoro jausmo.
– Gražiai rašyta. Gal pritrūko kokio sąskambio su slogu, kad labiau suskambėtų,
– Apie viską - taikiai, gražiuoju... Aplenks gal mus ta vienaakė... O jeigu ne, mes šito nežinosime.
Paprastai apie pačią esmę. Ir nereikia jokių „išraitytų“ epitetų ar užslėptų prasmių.
– Na, ir ko čia taip piktai apie ponią amneziją? Ji - mūsų visų šviesioji ateitis.

Tai šit, net  nežinau,
kaip kam atrodo šitokia dalia, 
O man dar bus viena, kita, trečia žiema...
Laimingas, kad galiu skaičiuoti laiką,
kuomet ir pirmaklasio aritmetikos pakanka
(aukštosios matematikos nereik):

Pro langą – žvilgt!
O langas, įsibedęs į mane,
nepagaili šviesos
Rugsėji, rudenį pradėjęs,
Nejau manai,
kad taip teisingai tarta?
Jau metai ne vieni,
kai negaliu iššliaužti iš žiemos –
širdžiai atšalus – ledas neištirpsta,
o tu vis tas, kuris anksčiau –
į pirmą klasę vis einu, einu...
Jau netoli ir šimtmetis kai taip...
Kiek dar užtruks?
Na, iki šimtmečio, rugsėji, neprireiks.
Dokumentas ant stalo
su parašais ir atspaudais dievų,
prašau, skaityk...
Tik nemanyk,
kad šitaip išdykauju žmoguje.
2 X 2 = 4

Atrodytų, kaip pievoj žąsiukus ganau
skaičiuodamas, kad bet kurio nenudanginčiau, 
o ketvirtojoje, balčiausioje žiemoj,
aukščiau už ordinus
prisegsiu ant krūtinės medžio kryžių.

– Ir balius bus?
– O kaipgi!  Bus.
Kviečiu, Amnezija, ir nemanyk,
kad šitaip sumeluoti tau galėčiau.