17. Linkėjimai nuo Amnezijos

  – Dievas, Pranuci, nuolatos judantis,  kaip ir mes, pagal jo paveikslą tverti. Tai raiškiausias mudviejų panašumas su juo. Nerodau į kitus. Daug jų tai žino geriau ir sugeba pasirūpina tylėjimu, kur tokie dalykai  geriausiai suvokiamai. Intuicija ten klesti aukso  laikus, – pakalbėjo Vidinis iš  atsiminimų.
  – Žinau, atsimenu. Tačiau tai turbūt irgi brangu. Kažkaip iššvaistėme tą laiką. Turbūt labiau  pasirūpinę tauškalais, plepalais ar kaip kitaip, kas gerokai pigiau už  auksinę tylą. Tačiau kaip smagu, gera, būtent taip vienas kitą  girdėti. Tu ten kažkur, aš čia kažkur, o girdim. Be  telefonų.  Netgi ne tik save, bet ir Archilochą, kuris ne tik nuo mūsų taip  toli,  bet ir nuo Jėzaus  Kristaus už 6 -7 šimtmečių. Bet  iš tikrųjų, o širdie, širdie, regisi, kad neužsimiršau užsiplepėti. Saugok mane, Vidini. Taupykim tylą, o kartu, kaip suprantu, ir susižinojimą per intuiciją.
  – Kažin, ar daug mes apie ją žinome? – neaiškiai panosėje sumurmėjo Vidinis ir kitu, gerai man žinomu balsu: – Taigi, ar daug? Dairykis, mąstyk,  Pranuci, neapsilenkdamas ir su angelais. Beje,  tokia proga  linkėjimai tau nuo Amnezijos.
  – Va kaip! – atsiliepiau pamanęs, kad gal būtent  todėl Vidinis lyg kažko baimindamasis neskubina ateiti su manimi į atviresnį pokalbį. Lyg žinotų, kad  ir iš tokių pokalbių gali nutekėti bet kokia  žinia  į svetimas ausis.
  – O ji, vienaakė, kur ji dabar? Negi pas tave? Nelinkėčiau.
  – O - cho - cho - cho! – išgirdau  nusikvatojant Amneziją, bet taip nuoširdžiai, kad iki šiol lieku neįtikintas, jog  taip ji galėjusi. Kas dar atsitikę, ko nežinau iš savo  kelionių? Ką dar užmiršęs iš savo gyvenimo? Bet vėlgi, ar ji ne arčiau manęs, negu iš ten, kur girdžiu Vidinį? Tačiau netrukus iš jos burnos pasigirdo ir kitas nemažiau šaunus dalykas – išgirdau kaip vienaakė deklamuoja jai skirtą eilėraštį
Ne kartą pats sau esu deklamavęs jį, dar daugiau kartų skaitęs, bet taip jautriai kaip ji, net nenumaniau, kad įmanoma.  Atrodė, kad ir piktesnis žodis nuo jos liežuvio meilei slydo į ausis, kai kur su savi ironija, kad pačiam  klausantis norėjosi žioti burną ir bent liežuviu  pamakaluoti, taikantis lyžtelėti jį kai skanumyną – negi ir taip įmanoma, a?
  Darėsi vis liūdniau, liūdniau ir tai, kas privalėjo būti  jautru ir teisinga, ūmai apkarto. Kuomet rašiau, regėjosi, kad tai darau nusitaikęs į jos akį, bet...  O Viešpatie, ar  galėjau  pamanyti, kad toks nutikimas  atsiras netgi ne  gyvenime, o sieloje, dvasioje... 

[i]Ak tu, Amnezija, o vienaake,
kad tu prapultum! –
žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais,
žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
kaip Dievo rykštė engia –
sustojo smegenys,
o akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
tik nežinau, iš kur ir kam jie čia.[/i]
 
  Sprendžiant iš taip parašyto teksto, atrodytų, verta (ir reikia) pykti, bet kaip pykti, kuomet jo žodžiai kažkaip kitaip, negu pats žinai ir moki, sušildyti ir paduoti tau. Tiesiog į sielą. Ir netgi ar tik specialiai nepanorus kažkokį sąstingį, suakmenėjimą išjudinti iš jos. Ir vis dėlto didesnio džiaugsmo nėra. Ir ten, sieloje, darosi vis liūdniau, liūdniau. Net su nušautu varnėnu pasikalbėti pasinorėjau. Taip ir lig tol kalbų su juo būta nemažai. Varnėno kūnas buvo lyg niuksas, lyg priežastis, lyg sapnas susitikti su ta paukščio dalimi, kuris dėl šūvio nenukrito nuo tuopos šakos. Taip kažkas labai panašaus atsitiko ir  dabar. Buvo protinga klausyti Amnezijos, glostyti varnėno kūną ir nežinoti, kad iš jo galima pasigaminti iškamšą.
  Gyvybės jam, galvojau, gyvybės reikia jam.

Žiūrėjau į save ir buvo keista,
kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrody
raukšlėtas kaip rupūžė
kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
kad buvęs vakar ar arčiau...
 
  – Puiku, Amnezija. Tikrai puiku. Daug kas išėsta, išmazgota, pradanginta iš atminties. Galima dėl to ginčytis, bet ačiū, kad ateitis palikta mano žinioje.
Reikia  Pranucui  žinoti  ne tik abėcėlę nuo A iki Ž, bet ir gyvenimą, – dėkojau  Amnezijai už jos man suteiktą paslaugą, o Vidiniui pašaukiau: – Su bet kokia karieta manęs nepaimsi. Anksti dar, anksti...
  – Ar manai, kad nežinau? Su ne bet kokia karieta ir važiuoju, – atsilipė Vidinis. Ir man nebuvo sunku įsivaizduoti, kaip jis, prisėdęs prie mano darbo stalo, perskaitys du ausine plunksna parašytus dokumentus. Kuklūs, paprasti, netgi neįrėminti, o  padėti po stiklu, kad ir švarūs, ir išlyginti, ir kasdien prieš akis, kad nepražiopsočiau svarbiausio viso savo  gyvenimo darbo, kurio už mane net pas  Dievas negalėtų atlikti.

  Sukurta: 2016-02-04
  Kas susapnavo, kad Jūs 2017 m. rugpjūčio mėn. iškeliaujate į amžinosios medžioklės plotus. Jeigu Jūs sapnavote, tai reiškia – dar ilgai gyvensite. Jeigu kitas sapnavo, tai reiškia oro pasikeitimą. Aš labai retai kada naudoju, bet kartais paburiu.  Pabandžiau dabar ir man parodė, kad Jums liko gyventi 8 (aštuoni) metai. Būriau pagal Jūsų žinutę.
Yra toks posakis: jeigu pats saugosis, tai ir Dievas pasaugos.
Lauksim Jūsų knygos.
Graži pelėdžiukė, nors ir išsižiojusi.
Malonių sapnų.

  Sukurta: 2016-04-17
  Labas vakaras,
  Pamačiusi, kad Jūs paminėjote mirtį, aš vėl pabandžiau patikrinti. Ir vėl man gavosi, kad Jums liko 8 metai. Aš niekam nesakau apie savo „šamanišką“ (labai retai tik kritišku atveju) veiklą.
Ramios nakties!