13. Liuciferis taip negebėtų 

  Paskutinė žinia, kurią nušauto  varnėno siela pasiuntė iš savo  skrydžių po Visatą, sutilpo žodyje: „Grįžtu“. 
  – Pagaliau, – atsikvėpiau, – pagaliau, – o  priėjęs prie nušauto varnėno ėmiau jį į rankasi lyg ir jį norėdamas pradžiuginti: – Girdėjai, Šnekuti? Sugrįžta tavo siela. Džiaukimės!  Aleliuja! 
Kaip ir ankstesniais kartais, jo kūnelis atrodęs kiek  šiltelesnis už mano rankas. Ir dabar, netyčia praskleidus jo sparnus, pasimatė, kad varnėnas  pats tūpiasi į rankas. Gal kad pritartų, kad pašvilpautų: aleliuja, aleliuja.  O gal kad papriekaištautų, jog pastaruoju metu nedaug paisiau savo sielos reikalais. Nors nemanyčiau, kad taip. Tokią pajautą apie menkesnį savo sielos paisymą kurstė atsiradusi  baimė, kurią iškalbėti man ir  norėjosi, ir ragino neskubėti. O dar anksčiau, kai ši baimė nebuvo atsiradusi, pamatęs Vinco  Kudirkos rankose tėvo smuiką, netgi bandžiau  pagroti, neimdamas smuiko į rankas ir vis tik, girdėdamas muziką. Toks dalykas man nebuvo nei žinomas, ne  nujaučiamas. Ir netgi rašiau apie šį  reiškinį taip: 

Netgi tuomet, kai strykas liovėsi skersavęs – dryžavęs smuiko stygas, o ir pats smuikas, išslydęs iš po Vinco  Kudirkos pasmakrės, nusileido ant jo kelių ir, matyt, džiaugėsi tyla, man jo  muzika nenutilo. Man jau nereikėjo muzikanto, kad jis muzika prakalbintų tėvužio smuiką: regėjosi, kad ji pati, taigi, pati muzika susitelkė į eterį kaip senieji graikų dievai –  gyvena ten, kvėpuoja ir tiek bereikia, kad įgautų nemirtingumo imunitetą. Kaip tai atsitinka, neturiu menkiausio suvokimo: muzikantas poilsiauja,  smuikas irgi paliktas ramybėje ant jo kelių, tačiau pati muzika išlieka, dirba, groja  – girdžiu ir jaučiu ją vidujiniu savimi, tačiau  vėlgi prireikus pasakyti, ką reiškia „vidujinis aš“, ogi  tik skėstelėčiau rankomis į šalis: 
– Tai kad nežinau. Ir ačiū, kad neklausiate, kaip  atrodo Dievas. 
  Būtent tuomet ir išgirdau: 

Nepaprasta save suvokti kai tiki 
kad ji, tavoji siela, NEMIRTINGA 
daugsyk norėjau ją sutikti 
pajautęs, kad šalia, 
tačiau (gražus dangus, Martynai, 
bet ne tau) 
Ir štai žinau, 
kad JI pati, 
laiminga girdi mano pakvietimą  
nors kartą susitikti akyse, 
regėjimu pažinti vienas kitą, 
kai aišku jau, kad daug kalbų nereik 
ir vietos nedaugiau kaip tiek, 
kad Sielos tilptų piešinys 
ant  popieriaus skiautelės 

Pavargo protas nuo Vistoje išpažintų erdvių 
nuo šviesmečiais išvaikščiotų kelionių. 
Varnėno siela, paštininke nuostabi 
Atleiski, kad ir už tave kalbu – 
kaip miela grįžti atgalio 
nuo didelio prie mažo  
sutilpti popieriaus skiautelėje 
ir šaukti į Visatą kaip į Dievą: 
– Nenoriu būt bolševiku. 

  Ne, netildau taip išgirstos muzikos, nors iš akių  nedingsta peizažas: Taip, taip, Vincas Kudirka  poilsiauja, smuikas irgi paliktas ramybėje ant jo kelių, tačiau pati muzika išlieka, dirba, groja  – girdžiu ir jaučiu ją vidujiniu savimi: 

Nenoriu būt bolševiku, 
Ir atidžiau stebiu, 
kaip iš po smaigalio pieštuko 
ateina ji, Nemirtingoji,  
ateina, kaip tikėtasi, savaime 

Ne dailininkas juk 
ir piešti neišmokęs, 
tačiau dėl to kvailiu nebūnama. 
Po mažą trupinį rinkau į tai 
kas šitaip sunkai  sumanyta 
ir užmaskuota taip, 
kad pasimatymo vieta 
neišsiduotų; neva, piešiu 
neva, kaip moku 
taip ir šoku. 

O tu, Nemirtingoji, 
už mane geriau žinai, 
kaip skaudžiai pasimatymų ieškojau.  
Džiaugiuosi, kad supratus pagaliau 
ir nieko jau nėra, 
kas man atrodytų svarbiau. 

Regiu: ryškėja siluetas sielos piešinio 
Atrodo, dar akimirka, 
gal dar viena, antra 
ir kito laiko jau nėra, nebus, 
kai žybt! skaudžiau negu žaibu 
iš po smailaus  pieštuko 
susitikimas gesta akyse 

– Nejaugi, Leninai, tai tu? 
Nejau manai, kad įtikėt galiu 
priimt tave kaip savo sielą?  
Iš kur paikystė šitokia? 
Liuciferis taip negebėtų. 
Ko šypsaisi kaip giedroje nakties mėnulis, 
beje, ne savo spinduliais. 

Dienoraštis atsivertė, 
lyg panorėjęs iš toliau kažką priminti: 
gal ką iš pasakos kliedėjimų, 
kad sesė ieško brolių 
juodvarniais išskridusių. 

O ragana, o žiežula, kur tu? 
Kas į tave parodys man? 

  Nelauktai į tokį muzikinį peizažą įsimetė ir dienoraštis. Lyg panoręs  persitvarkyti į autoportretų piešinių albumą. Vis žmonės, žmonės... Raidės išvirsta į žmonių publiką, o visi, ką regiu, žibina akimis į mane kaip stebuklą, kaip iš mauzoliejaus atėjusį Vladimirą Iljičių Leniną. Negi ir taip galėtų būti, pagalvoju matydamas, kai visai netoli, kaip  vėliava, subanguoja, suplevėsuoja plakatas, nepanašus į jokį kitą, kurį kada skaitęs: 
                      SUGESTYVUS DIENORAŠTIS                                                
  Nebuvo smagu skaityti pirmiausia todėl, kad suabejojau ar teisingai suvokiu pirmo žodžio prasmę: SUGESTYVUS. Nepamenu, kad mano leksikone jis būtų pasitaikęs, nors dienoraščių per rankas praėję nemažai. Dėl to jiems nereikėję būti sugestyviais.  Daug kas juos ir vartę, ir skaitę, ir priimdavo panašiai kaip ir aš, apšviestus kasdienybe. Tačiau pastarieji nutikimai gerokai kitokie, nors vėlgi išimčių pasitaikę ir anksčiau. Ir  ypatingai nesmagiai  pasijausdavau, kuomet kultūros  žmonės, paskaitę užrašus, klausdavo, kokiam  žanrui jie priklauso? Filosofijai? Pažinimui? Poezijai? O gal svarbių krašto „asmenybių įamžinimui“. Kiti gi be  užuolankų: Viskas sumakaluota taip, kad eiki, Pranuci, kartu su varnėnu pašvilpti. Kad ir į dienoraštį... 
  – Vardan įtaigos kodėl gi – ne? – smagiai atsiliepiu suvokęs žodžio „sugestyvus“ prasmę ir nežinia  kiek kartų žegnoju jį, vis prašydamas visas mūzas ateiti į  bendrą tokio dienoraščio darbymetį, būti jo duona. 

Dienorašti, 
kodėl taip liūdna? 
Galbūt ne tokį lauknešėlį 
į rankas paduodu? 
Betgi žinau, atsimenu, 
kaip tai atrodo, 
kaip švietėsi ir ką kabėjo žodžiai  
iš mano lūpų tavimi... 

Skausmingai laužiu duoną 
ir atsargus į burną ją dedu. 
ŠVENTOJI – vardas  jos. 

Sakei, taip buvę, 
šiandieną taip yra. 
Ji kaip bažnytiniai parapijos varpai, 
kaip angelų žinia, 
kad Dievas geras... 

Norėčiau, kad ir liktų taip.