12. Tiesos  daugiau negu suvokt gebu... 

  Atėjo laikas, kai lioviausi skaičiavęs dienas ir pradėjau skaičiuoti valandas. Žinau, beje, kvaila manyti, kad šitaip laukti paprasčiau. Visata užgulė galvą, smegenis, o pajautos pasidarė tokios, kad nupasakoti jų neįmanoma. Trukdė neįsivaizduojami dalykai. Atrodo, kad  geriau, ramiau, patogiau būtų, kad jų nei girdėčiau, nei žinočiau, tačiau nušauto varnėno  dvasia, kurią neretai pavadinu paštininke, užsibuvo kažkur Ten. Nesmagu taip tarti „kažkur Ten“, bet kitaip nesigauna. Nepalieka ji manęs be žinių, tačiau jos, žinios, vienąkart per nuotolį už 4, 2 šviesmečio, kur žmogaus ateitį puoselėja Kentauro žvaigždyne įsitaisiusi egzoplaneta „Proksima b“. Kitą kartą ją išgirstu, kad parūpinusi man meksikietišką skrybėlę, taigi sombrero Mergelės žvaigždyne: girdi, dzieduli, gal žmogaus senatvėje toks kelias (per 30 milijonų [!] šviesmečių) šiek tiek  varginantis, bet  užtat pati  skrybėlė didelė didėlė, tiesiog kaip Sombrero galaktika. 
Jau suspėjau priprasti prie tokių Šnekučio sielos – paštininkės „juokelių“, siunčiamų man žiniose, tačiau rimčiau suklusęs suprantu, kad tokie jie yra kur kas daugiau, negu auksas. Yra Dievo Žodžio vertės reikalas. Netgi jeigu jis taip būtų pakalbėjęs ir  apie alų. O kad tai ne išmislas irgi prašau nuoširdžiai patikėti, ko neretai iš mane girdinčių  nesusilaukiu. Kita vertus, argi man dėl to turėtų  galvą skaudėti, juolab, kad ir aš sunkiai patikiu. Betgi girdžiu, kad ji, varnėno siela,  ne kaip plepalą  tauškia, kad nusitaikė užklysti į  tik (girdite, TIK!) už 6 500 šviesmečių tyvuliuojantį  daugiau nei pusės milijardo kilometrų gryno etanolio debesį, iš kurio galima pagaminti apie 189 270 589 200 000 litrų alaus. 
– O degtinės? Nors ir nuo tokios tavo žinios, paštininke, girtas darausi. 
– Manau, kad to alaus galima būtų pagaminti daugiau, bet neužmiršta ir degtinė. Pagalvok, dzieduli, ar ne verta įsitaisyti bravorų. Spiritas yra spiritas. Turint vandens iš jo galima daug ką pagaminti. 

  Gauta žinia ir iš Didžiojo Šuns žvaigždyno.  Labai nuostabu, kad tokias žinias siela – paštininkė palydi ir didesniais mažesniais komentarais. Be jų jos būtų labiau niekinės negu reikalingos nelengvam smegenų darbui. Puikiai žinau, kaip nesmagiai nugelia, kai kas parodo į mane ir taria: 
  – Dulkė esi. Pranuci, dulkė. 
  – O pats ir dulkės nevertas, – paprastai atsiliepiu. Jeigu ne balsu, tai bent mintyse. Tačiau ką reiškia  tokie įžeidinėjimai, kai vienas prieš vieną?  O štai  dabar girdžiu, kaip ir į Žemę parodyta kaip dulkę. Ir ar tik nepritariant Jo Didenybei Mokslui. O ką turėčiau manyti  apie save, Savęsp? 
–  Oho, kad  būtum dulkė, tai Dieve, Dieve kiek  daug, bet, deja, Visata  nemato tavęs, nežino. Joje  tu, Pranuci, lyg neegzistuoji. Ir ne tik tu. Visa Žemė, kartu  su jos žemynais ir okeanais, kur įsitaisiusi  gyvena žmonija, yra dulkė. 
Iš kur tokie suvokimai?  
  – Ši žvaigždė (VY Canis Majoris) esanti Paukščių Tako galaktikoje, nutolusi nuo Žemės per 4892 šviesmečius, yra 1500 kartu didesnė už Saulę,  o  jeigu palygintume ją su Žeme, ji taptų neverta  net  dulkės vardo, ji yra niekinė – vienoje Saulėje tilptų milijonas žemės planetų. 
  Manau, kad tiek pakanka supratimui, kad stengiuosi garbingai ir kitiems, ir sau liudyti Visatos  didybę, tačiau atsitinka taip, kad labiau parūpo nušauto varnėno sielos kelionių po Visatą  reikalai. Atrodo, kad nuotolius ne šviesmečiais, o kilometrais  matuoja.  Nors šauk, argi taip galima? Argi tai ne  daugiau, negu Mokslui žinoma didžiausioji žvaigždė? 

Nuščiūki, Viešpatie 
sau leisdamas truputį pailsėti. 
Tiesos daugiau, negu suvokt gebu – 
nuo šiol tarp  mirusių Visų Šventų 
kažkaip netyčia, 
tartum Tau  panorus 
varnėną įrašiau. 
Jaučiu, kaip skaudžiai reiks šį reikalą ištverti 
bet patikiu, kad  kryžiaus neprireiks 
į aukštą kalną jo, sunkaus, užnešti 
nereiks vinių, sparnams prikalti 
ir ieties nereikės; 
jo mažas kūnas, pervertas kulka, 
kurį taip pat išlikusi  
ir atmintį nokina. 

Galbūt nedaug kas žino 
kaip labai tikiu, 
kad dvasios skrydžiai nusileis, 
pareis namo, 
priglus prie kojų, 
Varnėnas kilstelės sparnus – 
taip  juodvarniai  parskridę grįžta į namus 
vėl žmonėmis, vėl savo sesės broliais. 

  O  aš? 
  – Prašau, rodykite į mane, šaukite paniekinamai vadindami dulke, o aš jau žinau, kad nebuvo iki šiol ir niekuomet Žemėje nebus didesnės  karalystės kaip Dievo Žodyje ištartosios Dulkės vardu karalystės. Ir, beje, kaip atsitiko, kad šis žodis patapo paniekos išraiškos įrankiu?  
  Dulkė esi ir į dulkes pavirsi. 
  Tačiau gal tai ne paniekos išraiška, o... 
Dar tik prieš porą šimtmečių didžiausiąja žvaigžde mums buvo Saulė. O ir aš pats dar labai neseniai, pasidairęs po rugpjūtį savo akimis mačiau ir atsimindamas  gebėjau užrašyti: 

... Tiek moterų, tiek daug, 
kaip iš bažnyčios išvarytos. 
Peizažas toks, nors į paveikslą dėk... 
Linguoja tartum nendrės –  lingu lingu, 
žemai su pjautuvais palinkusios. 

O rugiapjūte! Dievas su tavim, 
ir motina, balta skara aprišus galvą, 
rugius į saują pjauna, pjauna...  
Nebuvo taip, kad toks peizažas užsimirštų. 
Aukšta saulelė leidžiasi žemyn, 
o vyturys šitos dienos 
į dangų patylėti kyla... 

Suraišioti į pėdus, vaikščioja rugiai, 
šaknis rugienoje palikdami arimui  
ir, kaip rikiuojami kariai, 
pėdas prie pėdo stoja į gubas – 
Lygiuok, rugpjūti jas, lygiuok... 

– Tai kad, Pranuci, jau buvęs  darbas. Nėra tokio, dingo. Tik kad prisiminimuose...