Pirmą kartą pamačiau juos šį rudenį. Buvo vaiski, pasakiška rudens diena, kai saulė dar beria šiltus savo spindulius, bet jau aišku, kad tai paskutiniai pasimėgavimai. Kai rytais jau apsilanko šalna, sugelia klevų lapus ir džiugina jie neramias sielas savo raudoniu. Tokią štai rudens dieną ieškojau darbininkų savo naujo būsto remontui.
Nelengvas šiais laikais užsiėmimas rasti gerą darbininką.

Ir vis tik mano atkaklumas ir gebėjimas bendrauti nenuvylė. Klaidžiodamas po Anykščių apylinkes, garsėjančias padavimais, legendomis ir užkeikimais, užsukau į vieną kiemą - labai gražų kiemą. Jau iš toli kvietė senas keturšlaitis kluonas, dailiais žabų kūleliais apkrautu pašaliu. O prie dvigalės pirkios po senu klevu sėdėjo du jauni žmonės ir lukšteno pupeles. Tas vaizdas mane pakerėjo. Tai buvo taip netikėta ir taip gražu, kad aš negalėjau nesustoti. Šiame skubos ir nebaigtų darbų amžiuje sėdi du jauni žmonės ir lukštena sau pupeles. Vyras ir moteris. Savelijus ir Morta, kaip vėliau sužinojau. Susipažinom, atvažiavom į mano sodybą ir kitą dieną jau gėrėjausi nepakartojamu vaizdu - sutartu laiku nuo kalnelio dviračiais atriedančiais dviem žmonėmis. Iš toli jau matėsi jų keistokos kepurės, tam kraštui nebūdingos, daugiau primenančios Neringos žvejų galvos apdangalą.

Aš buvau laimingas. Stebėjausi, kaipgi čia niekas dar jų nesugraibė, kaipgi čia dar jie niekur nedirba? Praminiau aš juos pupelių lukštentojais.

Mes dirbom. Daug dirbom. Lupom nuo sienų seną tinką, po to plovėm jas, įvairiais būdais lupom senus dažus nuo grindų. Mat aš norėjau turėti tokias grindis, kaip vaikystėj. Balto, nei jokiais dažais, nei impregnantais nesugadinto medžio. Norėjau pats patirti kaip sunku jas plauti. Tą esu girdėjęs iš savo mamos, kuri dažnai kartodavo, kaip ji kojas sugadino, vis brūžindama purvinas nedažytas grindis. Mūrijom naujai sieną, nes senoji pasirodė vos bestovinti.

Mano naujieji darbininkai greitai įgavo pasitikėjimą. Aš juos palikdavau vienus. Mes maitinomės tuo pačiu maistu, gėrėm vandenį tuo pačiu puodeliu iš kibiro. Susidraugavom. Pietus dažniausiai darydavo Morta. Ypač kai būdavo daugiau talkininkų. Visi susėsdavom prie stalo, pasidžiaugdavom gera diena ir kirsdavom, kad net ausys krutėdavo.

Laisvalaikiu aplankydavau pupelių lukštentojus. Jie mielai priimdavo, vaišindavo pačių rinkta žolių arbata, rodydavo kluoną, svirną, pirtį, bityną, gražų senų avilių bityną. Žinodami mano meilę senienoms, siūlė avilių - vis tiek tušti stovi. Kartą, pamatęs gale sodo stovintį kryžių, paprašiau man padovanoti, nes renku senus kryžius ir statau juos savo vyšnyne. Kažkaip ilgai jie abu tada tarėsi su senąja, jau patale gulinčia mama, ir vis tik nusprendė man tą kryžių dovanoti. Savelijus labai iškilmingai pats nešė jį iki mašinos. Kalbinamas nieko neatsakinėjo. Net labai prašomas nedėjo į bagažinę, o ant keleivio sėdynės ir labai prašė būtent taip nuvežti iki vietos. Keistai man tada pasirodė ta visa ceremonija. Morta išvis pasidarė kaip nebylė. Nejaukiai tada išsiskyrėm.

Bėgo dienos. Man kartais ateidavo mintis: kodėl, vis tik, tokie geri darbininkai, lig šiol niekur nedirbo? Patys sakėsi, esą patenkinti, dirbti nori ir atlyginimu patenkinti. Aš negalėjau atsidžiaugti šitokiu radiniu. Padariau dar vieną raktą ir įteikiau Mortai, kad galėtų ateiti ir išeiti kada nori, nes aš daug važinėjau, kartais labai vėlai grįždavau, kartais visai nenakvojau namuose.

Artėjo Kalėdos. Apsnigo, užpustė sodybą. Dabar mano pupelių lukštentojai atčiuoždavo slidėmis. Plačiomis į sniegą negrimztančiomis slidėmis. Savelijus, kaip visa ko, kas sena mėgėjas, padarė dvi poras pagal palėpėj rastą, senelio darytą pavyzdį. Per šventes turėjo mane aplankyti keli artimiausi draugai, kuriuos seniai mačiau ir labai jų laukiau. Turėjo būti nuostabus vakaras naujai įrengtam, vaikystę menančiam būste, su žvakių šviesa, su gera nuotaika, su senom gerom dainom. Pripirkau visko, prieš tai sąrašą aptaręs su Morta. Sukrovėm viską priemenėj - šalta, nesuges. Savelijus eglutę parnešė iš miško. Puošėm obuolėliais, saldainiais, šiaudų girliandom. Pobūvio išvakarėse, kai turėjom daugiausiai pasiruošimui skirtų darbų, aš turėjau reikalų Vilniuje ir parvykti turėjau po pietų, todėl savo pagalbininkus palikau vienus, kaip visada. Reikalų nepavyko greitai sutvarkyti ir aš grįžau tik dvyliktą valandą. Mortos su Savelijum rasti nesitikėjau – aišku, kad jie jau namie. Nekantravau pamatyti išpuoštą stalą. Juk rytoj ilgai laukta šventė.

Jau iš toli pamačiau degant kieme šviesas. Na čia dabar kas? – pagalvojau. Savelijus visada tvarkingai išjungdavo. Dar labiau nustebau, kai išvydau degant visuose languose žiburius.Šiurpuliukas perbėgo nugara. Greitai pastačiau mašiną, net neužsimetęs palto įlėkiau į vidų.

Mane pasitiko Savelijaus akys. Iš po išdraikytų plaukų (jis nešiojo ilgus plaukus, susirišęs gumele) kvaitulingai žiūrėjo akys. Prašiepta burna atrodė baugiai. Asla pripilta kažkokio skysčio. Sukaupęs jėgas įpuoliau į gerąjį kambarį, kur turėjo būti padengtas stalas. Apstulbau. Stalo lyg ir būta padengto, bet to, kas iš jo likę, nematė net didžiausių orgijų mėgėjai. Ant grindų mėtėsi maisto likučiai. Kraujo, vaisių ir dar nežinia ko pėdsakai matėsi visur: ant grindų, sienų, net lubų. Užuolaidėlės, kurias kartu kabinom, karojo perplėštos. O vidury stalo su visais sportbačiais gulėjo Morta. Viena koja nevalingai baksnojo i kūčiukų dubenį su saldžiu vandeniu, pakelta galva bandė man šypsotis. Iš burnos tekėjo seilės ir žodžių nesigirdėjo. Tik kažkokia aimana, inkštimas sklido nuo jos. Ji raivėsi kaip gyvatė, vis numesdama nuo stalo lėkštutę, ar kokį kitą daiktą.

Staiga mane pradėjo pykinti ir aš išlėkiau iš namo, kad nesubloguočiau. Nežinau, kas mane atvedė, kas pamokė, bet aš atsidūriau prie sodybos kapinaičių ir būtent prie to kryžiaus, kurį buvau parsigabenęs iš pupelių lukštentojų sodo. Mėšlungiškai įsikibau į jį ir ėmiau rauti. Kryžius nepasidavė lengvai, mat buvo įšalęs. Po kiek laiko vis tik nulaužiau tą kryžių ir numečiau į sniego pusnį. Kažkas suvaitojo, lyg atsiduso ir nurimo. Ausyse nustojo spengti. Pajutau didelį palengvėjimą. Sukaupęs visą drąsą vėl įėjau į namus. Savelijaus ir Mortos nebuvo. Visos šviesos degė. Namai buvo panašūs į pragarą. Išsekęs atsisėdau ant šaltiena nudrabstytos kėdės. Nesąmoningai pagriebiau į rankas liepos lentą ir ilgai plušau, skaptavau..., dirbau, kol sudrėko smilkiniai, suprakaitavo sprandas, marškiniai... Atsipeikėjau, kai rankose pajutau rūpintojėlio kontūrus. Nuo šiol jokių svetimų kryžių- tik savų rankų darbai.
Pagulbis 2006 12 03 vakaras