Kokie mieguisti sodai rudenį,
Kai viršum jų – vienodi lietūs.
Todėl prašau – manęs nebudinti,
Su jais nenoriu galynėtis...

Su vėjais dvikovon nestosiu –
Jie nugali dangaus paukščius.
Jau lapų atsikrato uosiai,
O paskui juos – kiti nudžius.

Tik žemė liks prilipusi prie rankų,
Likimo linijos prižels žolės.
Kvėpavimai lėtės per tankūs,
Išbersiu upėn trupinius kaltės...

O saulės spindulius – jau grobsto debesys,
Per žiemą lauksiu kol sugrįš.
Mieguisti sodai trumpą dieną savinas
Ir lieka man ilgėjanti naktis