Sunkūs debesys blaškos padangėje,
Židiny – rausvos liepsnos-žaltvykslės,
Šalia mūsų tyla susirangiusi,
Ir vaidenas greta išdavystė.
Ir,žinau – nors lig ryto sėdėsime,
Žodžio šilto, švelnaus neberasi man,
O ir aš, kaip anksčlau, negalėsiu jau
Nei paguosti Tavęs, nei padrąsint.
Gal be reikalo gėlą pažadinom,
Gal neišdavėm, gal neapgavom?...
.... Per išblėstančio židinio kaminą
Kreivas dūmas dangun nuvingiavo....
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-09-15 11:10:03
Labai mielos eilės.
Nerimas ir praradimo jausmas, tarsi, refrenas keliauja kūriniu. Reikia tikėtis, kad per židinio kaminą kartu su dūmais negrįžtamai išvingiavo, kur net menkiausias vėjelis išsklaidys ir išdavystės nebus bei niekur nedings šilti, švelnūs žodžiai.