Sunkūs debesys blaškos padangėje,
Židiny – rausvos liepsnos-žaltvykslės,
Šalia mūsų tyla susirangiusi,
Ir vaidenas greta išdavystė.

Ir,žinau – nors lig ryto sėdėsime,
Žodžio šilto, švelnaus neberasi man,
O ir aš, kaip anksčlau, negalėsiu jau
Nei paguosti Tavęs, nei padrąsint.

Gal be reikalo gėlą pažadinom,
Gal neišdavėm, gal neapgavom?...
.... Per išblėstančio židinio kaminą
Kreivas dūmas dangun nuvingiavo....