Kaip mane tvėrė didis pasaulis?
Jam nei man juk skaudėjo labiau.
Kas yra mūsų didelė meilė,
Atsakyk man, sakau, pagaliau.
 
Aš ėjau ir ši žemė kuždėjo –
Tu esi tik krislelis trapus,
Pūs ir laužys tave šiaurūs vėjai,
O tu garbinsi vien tik stabus.
 
Tau  neduos niekas saulės už dyką,
Net žvaigždes teks surinkti pačiai,
Diademą, žodžių žiedynų vainiką,
Dovanojo tau amžiams dievai.
 
O ir jį kažin ar nešiosi –
Jis tik vėjams visiems keturiems,
Plėšys vėtros lapus – ar raudosi? –
Medžiai tyliai rasoja kasdien...