Nugyvenau jau ne vieną dešimtį metų
Ir, manau, kad užsiauginau storą
skūrą.
Deja, kartais netikėtai ima ir prayra siūlės.
Pro jas slapčia praslysti bando pavydas,
Gėda, baimė ar drovumas.
Ir suvokimas – kiek daug dar visko
Nežinau, nemoku...
Bet kartais į akis kažkam įžūliai šoku,
Įrodinėdama, kad nieko nebijau,
Kad tos problemos – ne mano, o kitų...
Deja, vėl braška siūlės,
Vėl jos prayra ne vietoje ir ne laiku...
Belieka pripažinti,
Kad viskas, ką kaip dovanas gavau
Ateidama į šį pasaulį keistą,
Turėsiu iki galo.
Gyvensiu, savo trūkumus ar ydas
Kartais nevykusiai bandydama paslėpti
Kiaute savo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2019-08-30 20:15:28
Tikrai eksperimentas, bet per tą metų eilę, verta viską
išbandyti.Sako: "kartą paragavęs - negali sustoti".
Sėkmės!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-08-29 13:25:04
Įdomios, žaismingos eilės.
Pati didžiausia dorybė - drąsa prisipažinti ne tik sau, bet ir kitiems dėl savo ydų egzistavimo.
Manau, kad pas visus kartas nuo karto siūlės prayra. Tik kiti vadovaujasi posakiu: "Dėl tos skylės visi tylės" ir jie patys "kukliai" nutyli.