Nugyvenau jau ne vieną dešimtį metų
Ir, manau, kad užsiauginau storą skūrą.
Deja, kartais netikėtai ima ir prayra siūlės.
Pro jas slapčia praslysti bando pavydas,
Gėda, baimė ar drovumas.
Ir suvokimas – kiek daug dar visko
Nežinau, nemoku...
Bet kartais į akis kažkam įžūliai šoku,
Įrodinėdama, kad nieko nebijau,
Kad tos problemos – ne mano, o kitų...
Deja, vėl braška siūlės,
Vėl jos prayra ne vietoje ir ne laiku...

Belieka pripažinti,
Kad viskas, ką kaip dovanas gavau
Ateidama į šį pasaulį keistą,
Turėsiu iki galo.
Gyvensiu, savo trūkumus ar ydas
Kartais nevykusiai bandydama paslėpti
Kiaute savo...